Teisingumas

Verčiame vakcinuotis? Įsipareigokime atlyginti žalą

Per Vėlines, nedarbo dieną, LR Sveikatos apsaugos ministerija paleido socialinę reklamą, kuria kviečia pranešti apie nepageidaujamą vakcinos poveikį Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai, taip ragindama prisidėti prie vakcinų saugumo.

Šią socialinę reklamą LR Sveikatos apsaugos ministerija šiandien paleido ne todėl, kad yra Vėlinės ir kapus belankydami valdininkai staiga prisiminė seną romėnišką patarlę „memento mori“ ir juose kilo nenumaldomas noras kažką daryti, kad tų mirusių nuo COVID-19 būtų mažiau.

Ir ne todėl, kad ministerija staiga susizgribo, jog žmonės nesiskiepija ne vien dėl to, kad yra antivakseriai, o greičiau dėl to, kad bijo nepageidaujamų reakcijų („NY Times“ apklausa), ir kad ta jų baimė yra pagrįsta, nes vis dar tiriamų vakcinų žinomos tik pirminės reakcijos, bet tikrai ne tolimesnės pasekmės, kurios dar tik atrandamos žmonių sveikatos kaina. Taip jau yra, medicina yra rizikos laukas.

Ir tikrai ne todėl, kad ministeriją privertė Sveikatos teisės institutas, nuo pat pradžių primygtinai kartojęs, jog sklandžiam vakcinacijos procesui užtikrinti yra būtina veikianti nepageidaujamų reakcijų registracijos ir skaidri jų viešinimo sistema.

Yra kita, labiau pragmatinė, priežastis. Turi paaiškėti, ar LR Prezidentas vetuos LR Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas, kurios numato periodinius sveikatos patikrinimus dėl COVID-19 iš darbuotojo ar darbdavio kišenės.

Valdantieji jaučia, kad egzistuoja labai reali tikimybė, jog LR Prezidentas šį įstatymą vetuos.

Ne todėl, kad šiam įstatymui priimti akivaizdžiai trūko politinės valios: už jį balsavo tik 65 iš 73 valdančiosios koalicijos narių, jis priimtas tik dėl kvailos darbiečio A. Gedvilo techninės klaidos, kuris užmiršo po pasisakymo „prieš“ ištraukti savo kortelę.

Ir ne todėl, kad įstatymas buvo skirtas dar labiau suskaldyti ir taip susipriešinusią visuomenę, o ne ją suvienyti (lex nuo ligere – rišti, surišti), nes pagrindinis jo tikslas buvo spaudimas vakcinuotis, ko valdantieji net neslėpė, tą labai aiškiai du kartus pasakė premjerė („kas ne­no­ri mo­kė­ti iš sa­vo ki­še­nės, gali nu­ei­ti ir pa­si­skie­py­ti“).

Bet todėl, jog elementarus teisingumas reikalauja, jog valstybei de facto nustačius pareigą skiepytis, jai taip pat dera prisiimti pareigą atlyginti žmonių sveikatai padarytą žalą, jei ji kyla dėl nepageidaujamų reakcijų po vakcinacijos.

Dabartinė pacientui padarytos žalos atlyginimo sistema šios žalos nekompensuoja, ir paaiškinsiu kodėl.

Sveikatos priežiūros sistema yra paremta informuoto paciento sutikimo principu. Jis reiškia, kad duodamas sutikimą gydymui, pacientas prisiima su gydymu susijusią riziką. Šis rizikos prisiėmimas nereiškia, kad gydytojas gali gydyti „bele kaip“ (t. y. elgtis neatsakingai), bet reiškia, kad gydymo proceso eigoje gali pasireikšti įvairios komplikacijos, kurių gydytojas arba a) negali numatyti, b) negali kontroliuoti c) negali joms užkirsti kelio.

Šiam rizikos prisiėmimui būtina sąlyga yra paciento informavimas apie tai, kad kalbant apie ligą A, ją gydant būdu X, gali pasireikšti tokios ir tokios komplikacijos, o būdu Y – tokios ir tokios. Na, o jei nebus gydoma – pasekmės Z. Tai pacientas turi žinoti ir su tuo jis turi sutikti. Jei būtų kitaip, joks gydytojas nesutiktų gydyti, nes būtų atsakingas už bet kokį, net nuo jo nepriklausantį, nepageidaujamą poveikį paciento sveikatai.

Taigi, sveiki atvykę į rizikos zoną, vadinamą medicina.

Kalbant apie vaistinius preparatus, žalos atlyginimas pacientui nepriklauso dėl paprastos priežasties: jo nepageidaujamas poveikis yra žinomas, jis surašytas vaistinio preparato charakteristikų santraukoje. Pirkdami vaistus kartu gaunate informacinį lapelį, kuriame surašytos galimos neigiamos vaisto reakcijos. Vartodami vaistus, jūs prisiimate riziką, jog jos gali pasireikšti.

O kalbant apie vakcinas nuo COVID-19 (kurios yra vaistiniai preparatai) yra truputį kitaip. Kaip žinia, vakcinų registravimo procedūra nėra baigta, t. y. pagal apibrėžimą jos dar yra tiriamojoje stadijoje, kada iš esmės dar yra aiškinamasi, koks yra jų veiksmingumas ir efektyvumas, o taip pat – kokias nepageidaujamas reakcijas jos sukelia.

Taigi, kalbant apie COVID-19 vakcinas, egzistuoja vadinamoji „pilkoji zona“. Tai komplikacijos, kurios a) dar nėra žinomos, nes praėjo per mažai laiko, kad jos pasireikštų ir būtų identifikuotos, b) nors jau ir yra žinomos (užregistruotos), tačiau dar nėra perėjusios komplikacijos patvirtinimo ir jos įrašymo į vaistinio preparato charakteristikų santrauką proceso.

O šis procesas užima laiko. Praeina keli ar daugiau mėnesių, kol komplikacija atsiranda vaisto informaciniame lapelyje. O mūsų liga, kaip žinia, nelaukia.

Pavyzdys: viena iš Comirnaty vakcinos nepageidaujamų reakcijų yra miokarditas/perikarditas. Europos vaistų agentūra šios komplikacijos įvertinimą atliko 2021 m. gegužės–liepos mėnesiais, vakcinacijos procesui jau įsibėgėjus. Buvo rekomenduota papildyti vaistinio preparato informacinį lapelį įspėjimu apie miokarditą/perikarditą, pasireiškiantį jauniems vyrams po antrosios vakcinos dozės praėjus 14 dienų, nurodant, kad jo dažnis kol kas nežinomas (!).

Lietuvoje dėl šios komplikacijos buvo gauti 5 pranešimai, iš jų 2 – paaugliams.

Todėl ir turime tai, ką turime: situaciją, kai pacientas negali prisiimti visos su vakcina susijusios rizikos, o negali dėl to, kad ji dar nėra žinoma; jis vengia skiepytis, nes intuityviai žino arba jį pasiekia informacija, kad galima žala jo sveikatai gali būti didesnė negu jam yra sakoma, ir jis nenori savo sveikata rizikuoti, ypač kai tos rizikos ribos nėra aiškios. Jis nenori rizikuoti ir dėl to, jog žino, kad jam paaukojus save ant garbingo „petys už laisvę“ altoriaus, niekas neateis ir nepadėkos jam. Ir tikrai neateis valstybė, Dulkys ar Sejonienė ir nepasisiūlys užauginti jo vaikus ar pasirūpinti jo senais tėvais.

Todėl valstybė, norėdama būti sąžininga, prašydama piliečių vakcinuotis, turėtų pripažinti, kad ne visos su vakcina susijusios rizikos yra žinomos, o po to sakyti, kad nepaisant to, vakcinuotis reikia, nes vakcinacijos nauda visgi yra didesnė negu žala. Sau ir artimui.

O jei jau valstybė ne prašo, bet reikalauja naudoti vakcinas, ji turi ir privalo užtikrinti, kad ne savo, o jos valia pasiskiepijusiam asmeniui bus kompensuotos dėl to atsiradusios nepageidaujamos pasekmės, kurių jis pats neprisiėmė. Nes jokia kova su pandemija negalima pateisinti jokio žmogaus sveikatos sutrikimo ar jo mirties dėl skiepo prieš jo valią.

Todėl mano minėto Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisos turi būti priimtos kartu su įstatymu, numatančiu pacientui padarytos žalos dėl nepageidaujamo vakcinos poveikio atlyginimą, o ne atvirkščiai.

Kitaip tai bus ir nesąžininga, ir negarbinga.

Padėjus į šoną ideologinius argumentus, tai yra svarbiausia priežastis, kodėl LR Prezidentas turėtų šį įstatymą vetuoti.

Skaidrėse: VVKT duomenys apie Lietuvoje užregistruotas vakcinų nepageidaujamas reakcijas.

Gautų ĮNR pranešimų pasiskirstymas pagal lytį ir šaltinius
Gautų ĮNR pranešimų pasiskirstymas pagal sunkumą
Nepageidaujamos reakcijos paaugliams

Visos teisės saugomos ©

PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ!

[wpforms id="2329" title="false"]