Praeitą savaitę socialinius tinklus apskriejo žinia, jog Argentina pasitraukė iš Pasaulio sveikatos organizacijos. Tai jau antra valstybė, nusprendusi pasitraukti iš šios organizacijos. 2026 m. sausio 22 d., iš PSO pasitraukė JAV.
Jei JAV išstojimo iš PSO teisiniu požiūriu nebuvo kvestionuojamas, kitaip yra Argentinos atveju. Tarptautinės teisės žurnaluose pasirodė publikacijos, teigiančios, jog Argentina iš PSO išstoti NEGALI.
Kadangi analogiškas klausimas kiltų ir Lietuvai, jei ji pasirinktų sekti Argentinos pavyzdžiu, verta išsamiai įvertinti šį precedentą ir galimas teisines kliūtis.
Faktinė situacija
2025 m. kovo 17 d. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius, kaip PSO Konstitucijos depozitaras (asmuo, atsakingas už tarptautinių sutarčių tvarkymą), gavo Argentinos užsienio reikalų ministro raštą, kuriuo pranešta apie šalies pasitraukimą iš PSO. Užsienio reikalų ministras savo laiške informavo depozitarą, kad Argentinos sprendimas denonsuoti Pasaulio sveikatos organizacijos konstituciją buvo priimtas vadovaujantis 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės nuostatomis ir kad pasitraukimas iš PSO įsigalios praėjus metams nuo to laiško gavimo, t. y. 2026 m. kovo 17 d. Tokios pačios procedūros laikėsi ir JAV.
Tačiau depozitaras atsisakė registruoti šį pranešimą. Jis kreipėsi į PSO Sekretoriatą, pažymėdamas, kad PSO Konstitucijoje nėra nuostatų dėl pasitraukimo, taip pat nesant jokio precedento, identiško dabartinei situacijai, todėl jis negali nuspręsti, ar pranešimas gali būti priimtas saugoti. Depozitaras taip pat paprašė, kad klausimas būtų pateiktas PSO Generalinei asamblėjai (PSO GA).
PSO institucijų reakcija
2026 m. vasario 6 d. PSO Vykdomoji taryba svarstė šį klausimą. PSO generalinis direktorius sausio 20 d. paskelbė šiuo klausimu ataskaitą, kurioje Sekretoriatas pateikė aiškią teisinę poziciją: „tariamas Argentinos pranešimas apie pasitraukimą neturėtų būti pripažintas galiojančiu“. Nepaisydama šios rekomendacijos, Vykdomoji taryba priėmė Argentinos ir Izraelio pasiūlytą rezoliucijos projektą, kuriame PSA rekomenduojama pripažinti Argentinos pasitraukimą nuo 2026 m. kovo 17 d. Rezoliucija turėtų būti svarstoma 79-ojoje PSA 2026 m. gegužės 18–23 d. Jei ji būtų priimta, Argentinos išstojimas iš PSO įsigaliotų atgaline data.
Kodėl Argentinos situacija skiriasi nuo JAV?
JAV pasitraukė iš PSO kitu teisiniu pagrindu. 1948 m. ratifikuodama PSO Konstituciją, JAV priėmė ją su išlyga, kad Jungtinės Valstijos gali denonsuoti (atsisakyti) narystės pagal JAV Kongreso bendrąją rezoliuciją. Ši išlyga yra aiškiai įrašyta JAV ratifikavimo dokumente. Argentina tokios išlygos nepadarė. Pagal Vienos konvencijos 21 straipsnio 2 dalį vienos šalies išlygos neturi poveikio kitoms šalims tarpusavyje, todėl JAV išlyga negali būti taikoma Argentinai.
Ar Argentina gali pasitraukti remdamasi PSO Konstitucija?
PSO konstitucijoje sąmoningai nėra nuostatos dėl narių pasitraukimo. Pasitraukimo sąlyga buvo svarstoma Tarptautinės sveikatos konferencijos Techninio parengiamojo komiteto, posėdžiavusi 1946 m. prieš konferenciją, tačiau ji nebuvo įtraukta. Vietoj to, 1946 m. Niujorko konferencijoje buvo priimtas deklaratyvus pareiškimas, suteikiantis teisę pasitraukti iš organizacijos tuo atveju, jei vėliau būtų priimtas jos įstatų pakeitimas, „su kuriuo šalis nesutinka ir kurio ji negali priimti“. Ši sąlyga Argentinai netaikoma. Todėl Argentina savo pasitraukimą iš PSO grindė Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (1969).
Ar Vienos konvencija taikytina PSO Konstitucijai?
Nors pagal Vienos konvencijos 5 straipsnį PSO įstatai patenka į Konvencijos taikymo sritį pagal savo turinį (ratione materiae), jie nepatenka į jos taikymo sritį pagal galiojimą laike (ratione temporis). Vienos Konvencijos 4 straipsnyje numatyta, kad ji netaikoma sutartims, sudarytoms iki jos įsigaliojimo. 1946 m. priimta PSO Konstitucija yra keliomis dešimtmečiais senesnė už Vienos konvenciją. Todėl, griežtai tariant, Vienos konvencija negali būti tiesioginis teisinis pagrindas teisėms pasitraukti iš sutarties. Tačiau daugelis Vienos konvencijos normų kodifikuoja paprotinę tarptautinę teisę. Todėl galima teigti, kad konvencijos nuostatos dėl sutarčių nutraukimo gali būti taikomos kaip paprotinės teisės atspindys.
Tarptautinės sutarties denonsavimas remiantis Vienos konvencijos 56 straipsniu.
Vienos konvencijos 56 straipsnis reglamentuoja pasitraukimą iš sutarties, kurioje nėra atitinkamos nuostatos, reglamentuojančios pasitraukimą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta viena bendroji taisyklė ir dvi išimtys.
Pagal bendrąją taisyklę, jei sutartyje nėra pasitraukimo nuostatos, ji negali būti denonsuota. Ši bendroji taisyklė atitinka bendrąjį tarptautinės teisės principą “sutarčių reikia laikytis” („pacta sunt servanda“), įtvirtintą Vienos konvencios 26 straipsnyje.
Išimtys galioja tik jei:
- šalys ketino numatyti pasitraukimo galimybę;
- tokia teisė numanoma iš sutarties pobūdžio.
Ar išimtys taikomos Argentinos pasitraukimui?
Šias dvi išimtys aptarė minėta PSO Generalinio direktoriaus ataskaitoje, parengtoje siekiant suteikti informacijos Vykdomajai tarybai svarstant šį darbotvarkės klausimą. Ataskaitoje daroma nuoroda į parengiamuosius dokumentus ir vėlesnę Organizacijos praktiką, susijusią su 7 narių pranešimais apie pasitraukimą 1949–1950 m. laikotarpiu, kurie buvo pripažinti neturinčiais teisinės galios ir dėl kurių šie 7 nariai buvo laikomi „neaktyviais“, o ne kaip išstoję nariai. Ataskaitoje atmetamas bet kurios iš šių išimčių taikymas ir 19 dalyje daroma išvada, kad „Sveikatos asamblėja iki šiol aiškiai nepripažino bendros vienašališkos teisės pasitraukti vien tik pateikus pranešimą“.
Kokie galimi sprendimai PSO Generalnėje Asamblėjoje?
Kaip minėta, PSO Vykdomoji Taryba rekomendavo, kad PSO GA pripažintų Argentinos pasitraukimą iš organizacijos su atgaline data. Tačiau Asamblėja, kaip kompetentingas galutinį sprendimą priimti įgaliotas organas, nėra įpareigota laikytis Vykdomosios tarybos rekomendacijos ir gali laisvai pasirinkti kitokį požiūrį. Šiuo klausimu PSA turi keturias pagrindines galimybes:
A. Pripažinti pasitraukimą konsensu
Jei rezoliucija būtų priimta be prieštaravimų, pasitraukimas būtų Argentina pasitrauktų iš Organizacijos su atgaline data. Tačiau pasitraukimas būtų grindžiamas ne Vienos konvencijos 56, o 54 straipsnio b punktu, kuriame įtvirtinta papročių taisyklė reglamentuoja šalies pasitraukimą iš sutarties gavus visų likusių sutarties šalių sutikimą.
B. Nepripažinti pasitraukimo ir sustabdyti narystę
Jeigu Pasaulio sveikatos asamblėja (PSA) vadovausis sekretoriato teisine rekomendacija, kad pasitraukti iš PSO neįmanoma, ji gali nuspręsti priimti sprendimą, atitinkantį ankstesnę 1949–1950 m. praktiką (kai 7 nariai, ketinę pasitraukti, buvo laikomi „neaktyviais“ nariais) ir pripažintų Argentiną „neaktyvia“ nare (kaip 1949–1950 m.). Tačiau šiuo atveju išliktų šalies pareiga mokėti nario įnašus. Tam, kad to būtų išvengta, PSO GA gali nuspręsti sustabdyti Argentinos narystę pagal VCLT 57 straipsnio b punktą, remiantis bendrąja papročių taisykle, jog valstybės yra „savo sutarčių šeimininkės“.
Jei Argentinos narystė būtų sustabdyta pagal 72 straipsnį, Argentina neturėtų nei pareigų, nei teisių, kylančių iš PSO Konstitucijos, tačiau Argentinai vis dar kiltų pareiga „susilaikyti nuo veiksmų, kurie trukdytų atnaujinti sutarties veikimą“. Tai reiškia, jog Argentina negalėtų eiti į tarptautinius susitarimus, kurie eliminuotų grįžimą į PSO. Tokiu atveju Argentinai nereikės teikti naujos paraiškos, jei ateityje ji nuspręstų atnaujinti savo narystę.
Pastarasis variantas leistų užtikrinti pusiausvyrą tarp Argentinos suverenios teisės atsiskirti nuo organizacijos ir jos teisinių įsipareigojimų: užuot išlaikiusi Argentiną kaip „neaktyvią“ narę, o tai iš esmės ją pastatytų į teisinį vakuumą, Pasaulio sveikatos asamblėja nustatytų aiškų teisinį pagrindą, reglamentuojantį Argentinos ir PSO santykius.
C. Pripažinti pasitraukimą balsų dauguma
PSO GA kaip kompetentingas organas, panašiai kaip ir Vykdomoji valdyba, gali neatsižvelgti į Sekretoriato teisinę rekomendaciją ir balsų dauguma priimti siūlomą rezoliuciją, kuria pripažįstamas Argentinos pasitraukimas. Teisiškai silpniausias variantas, nes pasitraukimui pagal paprotinę teisę reikalingas visų šalių sutikimas.
D. Kreiptis į Tarptautinį Teisingumo Teismą
PSO GA matydama, jog negalima suderinti Argentinos pasitraukimo su PSO Konstitucija, gali perduoti šį klausimą Tarptautiniam Teisingumo Teismui (TTT), kad šis pateiktų patariamąją nuomonę. Tokiu atveju Pasaulio sveikatos asamblėja galėtų nuspręsti sustabdyti Argentinos narystę, kol bus gauta TBT patariamoji nuomonė. Jei patariamojoje nuomonėje būtų pripažinta teisė pasitraukti, Pasaulio sveikatos asamblėja susirinktų ir priimtų Vykdomosios tarybos rekomenduojamą rezoliuciją. O jei patariamojoje nuomonėje būtų pritarta sekretoriato teisinei nuomonei ir paneigta teisė pasitraukti, tuomet Pasaulio sveikatos asamblėja galėtų nuspręsti dar kartą patvirtinti Argentinos narystės sustabdymą neribotam laikui. Šis variantas atidėtų Argentinos pasitraukimo iš PSO klausimą iki neriboto termino, tad yra palankiausias tiems, kurie nori Argentiną PSO struktūroje išlaikyti.
Tai, kokį kelią sprendžiant Argentinos klausimą pasirinks PSO GA – pritarti Argentinos pasitraukimui bendru sutarimu, sustabdyti jos narystę bendru sutarimu, leisti pasitraukti balsų dauguma, prašyti TTT pateikti patariamąją nuomonę stabdant narystę – suformuos precedentą, kuriuo remiantis bus sprendžiamas ir kitų šalių, įskaitant ir Lietuvą, pasitraukimo iš PSO klausimas.
© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.
