Onkologė chemoterapeutė doc. dr. Rasa Jančiauskienė aptarė onkologinės pagalbos teikimo ypatumus karantino metu, kilusius iššūkius ir rastus sprendimus bei problemas, kurios dar turėtų būti išspręstos.
Apie onkologiją kalbėti svarbu. Amerikos vėžio draugija teigia, kad 41 proc. žmonių per gyvenimą susirgs ir 21 proc. mirs nuo vėžio. Lietuvoje per pastaruosius 20 metų sergamumas vėžiu padidėjo 2,5 karto. Per metus Lietuvoje nustatoma apie 25 tūkst. naujų vėžio atvejų. Vadinasi, tiek žmonių turi sulaukti medicininės pagalbos, ir jiems svarbu, kad sveikatos priežiūros sistema funkcionuotų gerai.
Epidemijos laikotarpiu onkologinės stacionarinės ir dienos stacionaro pagalbos apimtys išliko tokios pačios, kaip ankstesniais metais, tačiau labai nukentėjo prevencinių vėžio programų vykdymas ir ambulatorinės konsultacijos. 2020 m. pavasarį prevencinės gimdos kaklelio, storosios žarnos, krūties, priešinės liaukos vėžio programos buvo sustabdytos visiškai, vėliau – atnaujintos, bet ne pilna apimtimi. Tai nulėmė, kad 2020 m. šiose programose dalyvavo 28–43 proc. mažiau žmonių nei ankstesniais metais. Remiantis Valstybinės ligonių kasos ataskaitos duomenimis, 2020 m., palyginti su 2019 m., prevencinių programų metu diagnozuota apie 600 vėžio atvejų mažiau. Tai reiškia, kad maždaug tokiam skaičiui žmonių vėžys bus diagnozuotas vėliau, labiau pažengęs.
Kita problema – nuotolinės konsultacijos. „Tai nėra pilnavertis konsultavimo būdas. Dalis ligų, įskaitant vėžį, galėjo likti laiku nepastebėtos ir dėl to. Pacientai neretai skundžiasi, kad sunku patekti įprastai konsultacijai, ypač pas šeimos gydytojus. Todėl būtina aiškiau įsivardinti, kada nuotolinės konsultacijos tinkamos (pavyzdžiui, kai lėtinė liga gydoma ilgai, būklė stabili ir pacientui reikia vaisto recepto pratęsimo), o kada jos nepakankamos (pavyzdžiui, naujai atsiradę simptomai)“, – teigė gydytoja.
