Nenumatytos COVID-19 skiepijimo politikos pasekmės

Nuo 2021 m. vyriausybės ir mokslo bendruomenė ėmėsi įgyvendinti ir pateisino skiepijimo įrodymo reikalaujančią politiką, skirtą COVID-19 kontroliuoti. Ši politika paplito visame pasaulyje, įskaitant daugumą liberalių demokratinių valstybių. Ji apėmė įvairias priemones: greitai atsirado įpareigojimai skiepyti visą populiaciją, vietiniai skiepų pasai ir diferencijuoti apribojimai pagal skiepijimo statusą.

Žurnale BMJ Global Health paviešinta autorių grupės analizė apie nenumatytas COVID-19 vakcinų politikos ir skiepų pasų pasekmes.

Viešas tokios politikos pagrindimas laikui bėgant keitėsi. Ankstyvosios žinutės apie skiepijimą nuo COVID-19 kaip visuomenės sveikatos atsaką daugiausia dėmesio skyrė pažeidžiamiausių asmenų apsaugai. Po to greitai pereita prie skiepijimo slenksčių – pakankamo vakcinacijos lygio, reikalingo pasiekti kolektyvinį imunitetą, „užbaigti pandemiją“ ir „grįžti į normalų gyvenimą“. 2021 m. vasaros pabaigoje žinutė vėl pasikeitė į visuotinio skiepijimo rekomendaciją, siekiant sumažinti ligoninių ir intensyviosios terapijos skyrių naštą Europoje ir Šiaurės Amerikoje bei spręsti „neskiepytųjų pandemiją“.

Pasų politika sukėlė bendruomenės ir politinį pasipriešinimą, įskaitant masinius protestus. Žiniasklaida ir pilietinės diskusijos liberaliosiose demokratijose tai aiškino kaip „prieš mokslą“ nusiteikusių „dešiniųjų“ jėgų veikimą.

Pasai ir atskiri apribojimai neturi precedento ir dar niekada nebuvo įgyvendinti tokiu mastu. Ši politika dažniausiai buvo formuojama kaip „nauda“ (laisvė) tiems, kurie yra pilnai pasiskiepiję nuo COVID-19, tačiau nemaža dalis žmonių mano, kad sąlygų nustatymas tam, kad turėtum galimybę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, dirbti, keliauti ir užsiimti socialine veikla, yra iš esmės baudžiamasis, diskriminacinis ir prievartinis veiksmas. Taip pat esama nerimą keliančių ženklų, kad dabartinė skiepų politika yra ne pagrįsta moksliškai, o paremta sociopolitinėmis nuostatomis, kurios stiprina segregaciją, stigmatizaciją ir poliarizaciją, o tai dar labiau griauna socialinį sutarimą daugelyje šalių.

Siekiant užtikrinti, kad visuomenės sveikatos ir pandemijos politika būtų veiksminga, proporcinga, teisinga ir teisiškai pagrįsta, būtina įvertinti galimą COVID-19 pandemijos apribojimų žalą visuomenei. Todėl autoriai ėmėsi tyrimo, kuris apima keturias sritis: (1) elgesio psichologiją, (2) politiką ir teisę, (3) socioekonomiką ir (4) mokslo ir visuomenės sveikatos integralumą.

Aptardami elgesio psichologiją autoriai teigia, kad pasų ir prievolių politika gali įtvirtinti nepasitikėjimą ir išprovokuoti pasipriešinimą jų laisvei kylančiai grėsmei. Jie aptaria kitų mokslininkų atliktus tyrimus, kurie rodo, kad privalomas COVID-19 skiepas greičiausiai paskatintų prieš skiepus nusiteikusius žmones, sumažintų kitų visuomenės sveikatos priemonių paisymą ir pritarimą būsimoms savanoriškoms gripo ar vėjaraupių vakcinoms.

Autoriai taip pat aptarė tai, kad nuo 2021 m. viešasis ir politinis diskursas normalizavo neskiepytų žmonių stigmatizavimą. Politiniai lyderiai neskiepytus asmenis kaltino dėl užsitęsusios pandemijos, naujų atmainų atsiradimo, ligoninių užimtumo, skiepytų asmenų užkrėtimo, būtinybės uždaryti mokyklas ir imtis kitų ribojimų. Politinė retorika virto moralizavimu, atpirkimo ožių ieškojimu ir kaltinimais, naudojant menkinančius terminus ir aktyviai skatinant stigmatizaciją ir diskriminaciją kaip priemones, kuriomis siekiama padidinti skiepijimą. Tai tapo socialiai priimtina skiepus remiančioms grupėms – žiniasklaidai ir plačiajai visuomenei – kurios pasiskiepijimą pagal pilną schemą laikė moraline pareiga ir visuomenės sutarties dalimi. Tačiau tai paskatino dar didesnę visuomenės poliarizaciją.  

Pastebėtina, kad moralizavimo ir kaltinimo retorika prieštarauja priešpandeminiam visuomenės sutarimui, kad sveikatos elgsena neturi įtakos tam, kaip medicinos, kultūros ar teisinės institucijos elgiasi su asmenimis, kurie kreipiasi pagalbos.

Analizuodami politinį ir teisinį skiepų pasų politikos poveikį, autoriai pirmiausiai akcentavo pilietinių laisvių eroziją. Daugumoje šalių taisyklės buvo įvestos reglamentais, dekretais, įsakymais ar nurodymais esant nepaprastosios padėties sąlygoms ir įgyvendintos tokiais būdais, kurie leido priimti ad hoc teisinius sprendimus, o atskaitomybė ar teisinės priemonės teisių pažeidimams spręsti buvo ribotos. Be to, skiepų pasai kelia pavojų įtvirtinti diskriminaciją dėl to, kaip sveikatos būklė yra suprantama, o tai pakenktų daugelio sveikų asmenų teisėms. Be to, pasais kelia svarbius klausimus dėl privatumo, kai reikia dalytis medicinine informacija su nepažįstamais žmonėmis – nustačius tokį precedentą, artimiausiu metu jie galėtų išsiplėsti ir apimti kitus sveikatos duomenis, pavyzdžiui, genetinius tyrimus ir psichinės sveikatos įrašus.

„Akivaizdu, kad dabartinė politika yra skaldanti ir nepopuliari tarp daugelio, net ir paskiepytų žmonių, ir kad ji tapo kolektyvinio pykčio ir įniršio šaltiniu – ypač tų, kurie buvo atleisti iš darbo arba izoliuoti ir išstumti iš socialinio gyvenimo“, – pastebima tyrime. Vakcinacijos politika gali turėti įtakos būsimiems rinkimams, o jei tokia politika tęsis, politinė poliarizacija ir radikalizacija (tiek pasisakančių prieš, tiek už tokią politiką) ateityje didės.

Dabartinė vakcinų politika kelia pavojų, kad dar labiau padidės susiskaldymas pasauliniame sveikatos valdyme. „Susikoncentravimas į „neskiepytuosius“ kaip sveikatos sistemos žlugimo priežastį nukreipia visuomenės dėmesį nuo rimtų struktūrinių problemų, su kuriomis visuomenės sveikatos pajėgumai susiduria daugelyje šalių. Tai atleidžia vyriausybes nuo atsakomybės rūpintis kitomis strategijomis, kurios leistų atverti mokyklas ir saugias viešąsias erdves (įskaitant geresnę ventiliaciją ir mokamas ligos atostogas)“, – rašoma tyrime.  

Tarp socioekonominių pasekmių tyrime minima auganti nelygybė ir skirtumai, dėl nepriimtos vakcinacijos politikos iš darbo išeinantis personalas ir mažėjantys sveikatos sistemos pajėgumai. COVID-19 skiepijimo politika, neproporcingai ribojanti žmonių galimybes dirbti, mokytis, naudotis viešuoju transportu ir dalyvauti socialiniame gyvenime, gali būti laikoma konstitucinių ir žmogaus teisių pažeidimu.

Galimybės dirbti apribojimo ekonominis poveikis taip pat gali turėti netiesioginių pasekmių neskiepytų asmenų išlaikytiniams. 2021 m. spalio apklausos JAV duomenimis, 37 proc. neskiepytų asmenų išeitų iš darbo, jei darbdavys reikalautų skiepytis arba kas savaitę tikrintis; jei nebūtų galimybės kas savaitę testuotis, šis skaičius išaugtų iki 70 proc. Ekonominis nepriteklius ir tėvų stresas dėl ribotų darbo galimybių ir negalėjimo dalyvauti socialiniame gyvenime gali turėti ilgalaikes psichologines ir pragyvenimo pasekmes asmenims, šeimoms ir ypač vaikams.

Kalbėdami apie mokslo ir visuomenės sveikatos integralumą tyrėjai pirmiausiai pastebi, kad dabartinė vakcinacijos politika gali sunaikinti pamatinius visuomenės sveikatos etikos principus. Priešingai nei skelbia žiniasklaida („neskiepytieji yra visiškai laisvi atsisakyti“), daugelis COVID-19 skiepų politikos nuostatų akivaizdžiai riboja pasirinkimą ir įprastą informuoto sutikimo veikimą. Dėl to medicinos specialistai atsidūrė keblioje padėtyje – tapo nebeaiški riba tarp savanoriško ir priverstinio skiepijimo. „Akivaizdu, kad daugelis pasiskiepijusių asmenų skiepijosi dėl rimtų atsisakymo pasekmių, tokių kaip darbo ir pragyvenimo šaltinio, socialinių renginių ir kelionių praradimas.“

Susirūpinimą kelia tai, kad krizės fone vakcinų politiką lemia vakcinų gamintojai, o ne nepriklausoma mokslinė ir reguliavimo ekspertizė.

Pasitikėjimo priežiūros procesu mažėjimas. Privalomų taisyklių, pasų ir apribojimų pobūdis padidino visuomenės reikalavimus dėl mokslinės atskaitomybės ir skaidrumo, kurie, kaip paaiškėjo, yra labai svarbūs siekiant sukurti ilgalaikį pasitikėjimą skiepijimu. Dėl to padidėjo poreikis uoliai sekti visus nepageidaujamo poveikio konkrečioms demografinėms grupėms signalus ir tirti bendro gyventojų mirtingumo ir galimo nespecifinio poveikio tendencijas. Tačiau pirminiai klinikinių tyrimų duomenys vis dar neprieinami nepriklausomam moksliniam tyrimui.

Grupės autorių atlikta analizė rodo, kad privalomi COVID-19 skiepai turėjo žalingą poveikį visuomenės tarpusavio pasitikėjimui, pasitikėjimui vakcinomis, politinei poliarizacijai, žmogaus teisėms, nelygybei ir socialinei gerovei. Autorių teigimu, dabartinė COVID-19 skiepijimo politika turėtų būti iš naujo įvertinta atsižvelgiant į tyrime nurodytas neigiamas pasekmes. „Pasitikėjimu ir konsultacijomis su visuomene grindžiamos strategijos ir sveikatos priežiūros paslaugų bei infrastruktūros gerinimas yra tvaresnis būdas optimizuoti COVID-19 vakcinacijos programas ir, platesne prasme, visuomenės sveikatą ir gerovę“, – rašoma tyrimo santraukoje.

© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.

NAUDINGOS NUORODOS

PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ!

[wpforms id="2329" title="false"]