Kaip minėjau anksčiau, masinės vakcinacijos sprendimas gimė ne Lietuvoje, bet Briuselio koridoriuose. Lietuvos vykdomoji valdžia šį sprendimą tik nuosekliai įgyvendino. Tam reikėjo sukurti atskirą imunizacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) sistemą, funkcionuojančią už esamos imunoprofilaktikos sistemos ribų. Tačiau tai, jog Lietuvos teisės aktai (Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros 2016-2023 metų plėtros programa, Nacionalinė imunoprofilaktikos 2019-2023 metų programa, Imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas) nenumatė masinės vakcinacijos galimybės gripo ir kitų ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų atveju, nebuvo vienintelė priežastis, kodėl reikėjo kurti atskirą imunizacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) sistemą. Kita priežastis yra susijusi su imuninių preparatų poreikio nustatymo tvarka, kuri netiko masinei vakcinacijai nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos).
10 dozių
Pagal iki pandemijos galiojusią imunoprofilaktikos sistemą už imunoprofilaktikos organizavimą ir koordinavimą valstybėje buvo atsakingas užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (toliau – ULAC),[1] o administraciniuose teritoriniuose vienetuose – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC).[2] Taigi, sistema numatė dvipakopę struktūrą, kurioje vienas centrinis organas buvo atsakingas už imunoprofilaktikos strategijos formavimą, o kitas – už jos įgyvendinimą ir procesų valdymą savivaldybės lygmeniu.[3] ULAC buvo atsakinga už užkrečiamųjų ligų prevencijos ir valdymo politiką Lietuvoje (ULAC nuostatų 8.1. p.), į jos kompetenciją įėjo pareiga dalyvauti rengiant imunoprofilaktikos strategijas, nacionalinių imunoprofilaktikos programų projektus (Imunoprofilaktikos aprašo 9.1. p.).
Pagal Imunoprofilaktikos aprašą ir ULAC nuostatus į ULAC funkcijas įėjo vertinti imunoprofilaktikos šalyje apimtis, atlikti jos statistinę analizę (Imunoprofilaktikos aprašo 9.8., 9.5. p.), planuoti imuninių vaistinių preparatų (toliau – IVP) ir skiepijimo priemonių (švirkštų) poreikius, juos užsakyti, gautus IVP saugoti ir aprūpinti jais skiepijimą atliekančias asmens sveikatos priežiūros įstaigas (toliau – ASPĮ) (Imunoprofilaktikos aprašo 4 p.), vykdyti įtariamų nepageidaujamų reakcijų (toliau – ĮNR) į IVP analizę ir apskaitą (Imunoprofilaktikos aprašo 9.4 p.), taip pat rengti skiepais valdomų užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos metodines rekomendacijas, organizuoti ir metodiškai vadovauti jų įgyvendinimui (Imunoprofilaktikos aprašo 9.1., 9.3. p.).
Viena iš svarbiausių ULAC atliekamų funkcijų buvo imuninių vaistinių preparatų (toliau – IVP) ir skiepijimo priemonių (švirkštų) poreikių planavimas (Imunoprofilaktikos aprašo 4 p.). IVP ir skiepijimo priemonių (švirkštų) poreikio nustatymo tvarka (toliau – IVP poreikio nustatymo tvarka), patvirtinta 2016 m. birželio 2 d. LR SAM įsakymu Nr. V-699,[4] numatė, jog ULAC imuninių vaistinių preparatų ir skiepijimo švirkštų poreikis skaičiuojamas atsižvelgiant į Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje nurodytus vaikų ir suaugusiųjų skiepijimo nuo užkrečiamųjų ligų uždavinius.[5] Kaip minėta anksčiau, pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą buvo numatyta vykdyti dviejų tipų skiepijimus: a) visuotinius skiepijimus pagal LR Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių ir tikslinius vaikų ir suaugusiųjų skiepijimus (30.1.)[6] pagal Programoje numatytas apimtis. Pastarosios buvo nurodytos Nacionalinės imunoprofilaktikos programos 4 priede, centralizuotai įsigyjamų IVP sąraše. Pavyzdžiui, skiepijimas gripo (keturvalente) vakcina buvo numatytas šioms rizikos grupėms: 65 metų ir vyresni asmenys; asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis; asmenys, gyvenantys slaugos ir globos įstaigose; sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai; nėščiosios[7].
Atsižvelgusi į Programoje nurodytus skiepijimo uždavinius ir įvertinusi Lietuvos demografinius rodiklius,[8] paskiepytų asmenų skaičių,[9] turimus IVP ir jų galiojimo terminus, užsakytų IVP kiekį (4.4. p.),[10] išpilamų imuninių vaistinių preparatų likutį,[11] ULAC kasmet apskaičiuodavo reikalingų nupirkti IVP poreikį ir duomenis apie tai pateikdavo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) (10 p.), kuri organizuodavo centralizuotus reikiamų IVP pirkimus viešojo konkurso būdu (Imunoprofilaktikos tvarkos 4 p.).
Apskaičiuojant IVP poreikį, IVP poreikio nustatymo tvarka numatė dvi formules: vieną taikomą kasmet perkamiems IVP (7 p.), kitą – pirmą kartą įsigyjamų IVP poreikiui apskaičiuoti (5 p.).
Kasmet perkamų imuninių vaistinių preparatų, reikalingų asmenų skiepijimui per ateinančius 12 mėnesių užtikrinti ir 3 mėnesių rezervui sudaryti, poreikis (dozėmis) buvo apskaičiuojamas pagal vidutinį 1 mėnesio praėjusių 3 kalendorinių metų laikotarpiu panaudotų (įskiepytų ir išpiltų) imuninių vaistinių preparatų kiekį (dozėmis) iš jo atėmus IVP likutį ULAC sandėlyje ir gydymo įstaigose.[12]
Pirmą kartą įsigyjamų IVP poreikis buvo apskaičiuojamas pagal sudėtingesnę formulę. Jį apskaičiuojant buvo atsižvelgiama į tikslinei grupei priskiriamų skiepytinų asmenų skaičiaus vidurkį per praėjusius 3 metus, vieno asmens skiepijimo kursui reikalingą imuninių vaistinių preparatų dozių skaičių ir numatomą skiepijimo pirmą kartą perkamais imuniniais vaistiniais preparatais mastą,[13] kuris buvo nustatomas remiantis moksliškai pagrįsta ekspertų (gydytojų specialistų) nuomone.
Tačiau rizikos grupių vakcinacijai nuo gripo viruso ir pneumokokinės infekcijos šios formulės nebuvo taikomos, o vakcinos poreikis buvo apskaičiuojamas atsižvelgiant į ASPĮ ULAC pateiktus duomenis apie joms reikalingų šių vaistinių preparatų kiekį (8. p.).
Kadangi Programoje skiepijimas nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) – o juo labiau tokio skiepijimo apimtys – nebuvo numatyti, pagal galiojančią tvarką ULAC net ir norėdama nebūtų galėjusi apskaičiuoti skiepijimui nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) reikalingų IVP poreikį. Tam reikėjo pakeisti Programą. Tačiau LR SAM net neketino to daryti.
Negana to, ruošdamasi masinei vakcinacijai nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) LR SAM patvirtino Gyventojų skiepijimo valstybės biudžeto lėšomis įsigyjamų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų organizavimo tvarkos aprašą (toliau – Vakcinacijos nuo COVID-19 aprašas),[14] kuriuo buvo sukurtas vakcinacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) mechanizmas.
Jis buvo patvirtintas 2020 m. gruodžio 23 d. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-2997,[15] kuriuo taip pat buvo numatyta, jog už COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų įsigijimą, tinkamą jų laikymą (saugojimą) ir tiekimą asmens sveikatos priežiūros įstaigoms yra atsakingas Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro direktorius. Buvo pakeista ir IVP poreikio nustatymo tvarka, išimant sezoninės gripo vakcinos poreikio apskaičiavimą iš ULAC kompetencijos (čia verta pastebėti, kad koronaviruso infekcija yra priskiriama tai pačiai ūmių viršutinių kvėpavimų takų infekcijų grupei kaip ir gripas ir jai taikomi tie patys imunoprofilaktikos standartai).[16]
Kyla natūralus klausimas – koks subjektas tapo atsakingu už skiepijimui nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) reikalingų IVP (vakcinų) poreikio nustatymą? Atsakymas – joks. Ši funkcija – skiepijimui nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) reikalingų IVP (vakcinų) poreikio nustatymas – pagal masinės vakcinacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) schemą apskritai nebuvo reikalinga. Kodėl?
Atsakymas paprastas – todėl, kad minėtas poreikis jau buvo iš anksto apspręstas ES pasirašytose išankstinio COVID-19 vakcinų pirkimo sutartyse. Dar 2020 m. birželio 17 d. Europos Komisija paskelbė komunikatą dėl Europos Sąjungos vakcinų nuo COVID-19 strategijos.[17] Pagal šį komunikatą Valstybės susitarė veikti kartu ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl vakcinų pirkimo, kitaip tariant, bendrai pirkti vakcinas, tam tikslui su vakcinų gamintojais sudarydamos išankstinio pirkimo sutartis.[18]
Paskelbusi COVID-19 vakcinų strategiją, Komisija pasirašė susitarimą su 27 valstybėmis narėmis, kad jų vardu galėtų sudaryti išankstines pirkimo sutartis su COVID-19 vakcinų gamintojais.[19]
Buvo sudarytas vakcinų pirkimo valdymo komitetas, į kurį kiekviena šalis narė, įskaitant Lietuvą, delegavo po vieną atstovą.[20] Lietuva į ją delegavo VVKT vadovą Gytį Andriulionį. Šis komitetas buvo atsakingas už labiausiai pažengusių vakcinų nuo COVID-19 gamintojų stebėseną, būtent jam pasiūlius EK pradėdavo derinti pirkimo procedūrą su konkrečiu COVID-19 gamintoju.
Į Valdančiąją tarybą paskirtiems atstovams nebuvo keliamos jokios išankstinės sąlygos ar reikalavimai dėl konkrečios ekspertinės patirties, dėl to, pasak ES Audito rūmų, kilo rizika, jog vakcinų viešuosius pirkimus prižiūrinčiai institucijai trūks žinių ir patirties, kad galėtų spręsti sudėtingus vakcinų viešųjų pirkimų klausimus.
Sutarčiai sudaryti su kiekvienu gamintoju buvo suformuotas specialus pakomitetis (jungtinė derybų grupė (JDG), kuris rengdavo sutarties dokumentą, derėdavosi dėl kainų ir kitų sąlygų, įskaitant ir perkamų vakcinų kiekį, nustatymo. Komitetas vertindavo suderėtą sutartį ir teikdavo tvirtinti Europos Komisijai.
Nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. lapkričio mėn. Komisija su aštuoniais vakcinų gamintojais pasirašė 11 sutarčių, kurių bendra numatoma kaina siekė beveik 71 milijardą eurų. Aštuonios iš šių sutarčių buvo išankstinės pirkimo sutartys, sudarytos prieš EVA (Europos vaistų agentūrai) pateikiant rekomendaciją dėl sąlyginės vakcinų registracijos.
Būtent pagal šį mechanizmą ES Audito Rūmų duomenimis iš viso buvo susiderėta pirkti 4,625 milijardus vakcinų dozių iš farmacijos kompanijų – vidutiniškai po 10 dozių vienam ES gyventojui.[21] Iš jų 2022 m. sausio 1 d. Audito Rūmų ataskaitos duomenimis, 1,243 mlrd. vakcinų dozių jau buvo pristatyta, 1,477 mlrd. dozių buvo nupirkta ir laukė pristatymo iki šių metų pabaigos, o sandoriais dėl 1,905 mlrd. dozių dar nebuvo pasinaudota. Tai reiškia, kad 2021-2022 metais ES gyventojams turėjo tekti po 5 vakcinos dozes, skaičiuojant jas kiekvienam ES gyventojui, nepriklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės ar persirgimo COVID-19 liga fakto.
Patvirtinus sutarties tekstą, jis buvo teikiamas ES narėms, kurios turėjo apsispręsti, ar dalyvaus sutartyje. Su gamintoju suderėtą bendrą vakcinų kiekį buvo numatoma paskirstyti ES šalims narėms proporcingai jų gyventojų skaičiui ES. Lietuvai teko 0,62 proc. vakcinų – tokią dalį ES gyventojų sudaro Lietuvos gyventojai. Lietuva kaip ir kitos ES narės turėjo per 5 (penkias) dienas apsispęsti, ar dalyvauja sutartyje. Jei šalis narė norėjo įsigyti mažiau vakcinų nei siūloma, ji galėjo derėtis su kitomis šalimis ir dalį vakcinų perleisti.
Man nepavyko rasti informacijos nei apie tai, kad Lietuva būtų atsisakiusi dalyvauti kuriame nors vakcinų pirkime, nei apie tai, jog Lietuva pagal sutartį būtų jas perleidusi kitoms šalims. Tik 2020 08 27 EK pasirašius pirmąją (išankstinę) pirkimo sutartį su bendrove „AstraZeneca“, LR Vyriausybei buvo iškilęs klausimas dėl dalyvavimo šioje sutartyje. Abejones kėlė tiek bendrovės „AstraZeneca“ reputacija, tiek vakcinų nuo Covid-19 sukūrimo tempas.[22] Tuometinė Vyriausybė nesiryžo priimti sprendimo[23], ar dalyvauti sandoryje, ir klausimas buvo peradresuotas Valstybės gynimo tarybai,[24] kuri dalyvavimui pritarė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 metų veiklos ataskaitoje nurodoma, kad Lietuva dalyvavo išankstinėse sutartyse sudarytose su šešiais vakcinų gamintojais.[25] Informacijos apie tai, jog buvo atsisakyta dalyvauti kokioje nors iš jų, ar derėtasi dėl mažesnio vakcinų kiekio, Vyriausybės ataskaitose nėra.
Europos Sąjungos vakcinų nuo COVID-19 strategijoje nurodoma, jog Sveikatos saugumo komitetas rengia ES imunizacijos programą siekdamas išsiaiškinti vakcinos poreikio mastą ES.[26] Ši ES imunizacijos programa iki šiol nėra priimta. Taigi, lieka neaišku, kokiais skaičiavimais remiantis, kokiu moksliniu ir teisiniu pagrindu EK priėmė sprendimą pirkti minėtus 4,625 milijardus vakcinų dozių.
Susidaro įspūdis, kad buvo perkama kiek įmanoma daugiau, ir tiek, kiek farmacijos kompanijos pajėgdavo pasiūlyti. ES Audito rūmų ataskaitoje, vertinusioje COVID-19 vakcinų įsigijimo mechanizmą, rašoma, jog į Audito rūmų klausimą, kas lėmė tai, jog EK pasirinko didžiąją dalį vakcinų pirkti iš bendrovės „Pfizer/BioNTech“ (jos dalis ES vakcinų krepšelyje sudaro 71 proc.), EK atsakė, jog „sprendimą pasikliauti šia bendrove lėmė jos gebėjimas patikimai aprūpinti ES“. Atkreipkite dėmesį: ne vakcinos saugumas ar veiksmingumas, ne vakcinos tipas, bet – pagaminimo greitis ir gamybos mastas.
Taip pat akivaizdu, kad, priimant sprendimą dėl vakcinos poreikio masto, nebuvo pagalvota apie ES gyventojų pasipriešinimą skiepijimui nuo COVID-19 – jį jau vien dėl pagreitintos COVID-19 vakcinos gaminimo strategijos bei sąlyginės jos registracijos buvo galima numatyti.
Visos šios aplinkybės lėmė iškreiptą vakcinacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) politiką Lietuvoje. Jei iki COVID-19 pandemijos pagal Imunoprofilaktikos organizavimo tvarką ir IVP poreikio nustatymo tvarką tikrovė (realus poreikis) padiktuodavo, kiek ir kokių vakcinų reikia, tai masinės vakcinacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) atveju, ES sutartimis prisiimti įsipareigojimai pradėjo diktuoti, kiek ir kokų vakcinų reikia.
Ir būtent todėl buvo galima atsakomybę už vakcinaciją nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) patikėti Ekstremalių sveikatai situacijų centro direktoriui, kuris atliko tik techninę-logistinę vakcinų nuo COVID-19 sandėliavimo ir jų skirstymo funkciją ir nesprendė nei vakcinų poreikio apskaičiavimo, nei kitų su imunoprofilaktikos organizavimu susijusių klausimų (pvz., imunoprofilaktikos apimčių vertinimo). Beje, kaip matyti iš teisės aktų, su šia atsakomybė direktorė, pagal išsilavinimą policininkė, matomai nesusitvarkė, nes jau 2021 m. kovo 18 d. LR SAM įsakymu Nr. V-563 perėmė iš ESSC centro vakcinų tiekimo proceso planavimo kontrolę. Tuo pačiu buvo perbraižytas ir pats vakcinacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) modelis.[27]
2020 m. gruodžio 23 d. priimtame Vakcinacijos nuo COVID-19 apraše[28] buvo numatyta, kad skiepijimas vykdomas vadovaujantis etapiškumo principu, t. y. skiepijamos pirmiausia didesnės rizikos grupės ( 7.2.), buvo išskirti skiepijimo COVID-19 vakcina etapai pagal COVID-19 vakcinos prieinamumą (9 p.), taip pat numatyta rizikos grupės sąvoka, t. y. asmenys, kurie turėjo būti paskiepyti pirmiausia (3.2.)[29]. Tačiau vos po poros savaičių tarptautiniu lygiu paaiškėjus, jog vakcinų poreikis bus patenkintas (matyt, vakcinų gamintojams davus garantijas), aprašas buvo pakeistas, jame nebeliko eiliškumo principo ir skiepijimo COVID-19 vakcina etapų. Masinei vakcinacijai tapus įmanoma, nebereikėjo ir rizikos grupių sąvokos, ją puikiai pavadavo prioritetinės grupės sąvoka (3.1.).[30] Žiūrint konceptualiai, rizikos grupių skiepijimo modelį pakeitė prioritetinių grupių skiepijimo modelis, kuriame rizikos grupės buvo tik vienas iš klasifikatorių
Kaip pamatysime vėliau, Vakcinacijos nuo COVID-19 aprašas buvo keičiamas (koreguojamas) ne tam, kad būtų atsižvelgta į realų vakcinų nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) poreikį, bet tam, kad būtų numatytos priemonės poreikiui, kurio nėra, sukurti. Vadinamasis Galimybių pasas buvo tik viena iš tokių priemonių.
[1] Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro nuostatų (toliau – ULAC nuostatų), patvirtintų LR SAM 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-429 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. V-109 redakcija), 8 p. 2 d.
[2] Imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo (toliau – Imunoprofilaktikos aprašo), priimto LR SAM 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 (Lietuvos Respublikos SAM 2017 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-471 redakcija), 3 p.
[3] Pagal LR Vyriausybės 2022 m. vasario 9d. nutarimą Nr. 102 ši dviejų institucijų sistema buvo panaikinta nuo 2022 m. liepos 1d. ULAC prijungus prie NVSC. LR SAM 2022 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V-1151 Imunoprofilaktikos koordinavimas buvo perduotas Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Įsakymo 1.1. p.)
[4] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/9405d7002db511e6a222b0cd86c2adfc?jfwid=uu1o9aout
[5] Imuninių vaistinių preparatų ir skiepijimo švirkštų Nacionalinei imunoprofilaktikos programai įgyvendinti poreikio skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. birželio 2 d. LR SAM įsakymu Nr. V-699, 3 p.
[6] 30. Programos uždaviniai:
30.1. vykdant skiepijimus pagal skiepijimų kalendorių bei vaikų ir suaugusiųjų skiepijimą nuo užkrečiamųjų ligų teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti palankią vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epideminę situaciją;
[7] Nacionalinės imunoprofilaktikos 2019-2023 metų programos 4 priedo CENTRALIZUOTAI ĮSIGYJAMŲ IMUNINIŲ VAISTINIŲ PREPARATŲ NACIONALINEI IMUNOPROFILAKTIKOS 2019–2023 METŲ PROGRAMAI VYKDYTI SĄRAŠO 2.2 p.
[8] 4.7. Lietuvos statistikos departamento duomenis apie 3 praėjusių metų Lietuvos gyventojų demografinių rodiklių reikšmių vidurkius;
[9] 4.5. naujagimių, kūdikių ir vaikų, paskiepytų pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, skaičių bei suaugusiųjų ir vaikų, paskiepytų po gyvūnų padarytų sužalojimų ir traumų, skaičių (Profilaktinių skiepijimų ataskaitos Nr. 8 – sveikata (mėnesinė, metinė) ir Imuniteto būklės ataskaitos Nr. 7 – sveikata (metinė), kurių formos patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl užkrečiamųjų ligų statistinių ataskaitos ir apskaitos formų patvirtinimo“, bei Ataskaitos apie pasiutligės imunoprofilaktiką Nr. 49 – sveikata (mėnesinė, pusmetinė, metinė), kurios forma patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1993 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 314 „Dėl pasiutligės imunoprofilaktikos ataskaitinės formos patvirtinimo“, duomenimis);
[10] ULAC vakcinų sandėlyje esančius imuninių vaistinių preparatų ir skiepijimo švirkštų likučius, jų galiojimo terminus šių preparatų ir švirkštų poreikio skaičiavimo metu bei pagal galiojančias pirkimo-pardavimo sutartis neužsakytą ir nepristatytą imuninių vaistinių preparatų ir skiepijimo švirkštų kiekį;
[11] 4.6. išpilamą imuninių vaistinių preparatų likutį (Ataskaitos apie imunobiologinių preparatų, švirkštų skiepijimui, įsigytų už valstybės lėšas, sunaudojimą, kurios forma patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-546 „Dėl Ataskaitos apie imunobiologinių preparatų, švirkštų skiepijimui, įsigytų už valstybės lėšas, sunaudojimą, formos patvirtinimo“, duomenimis);
[12] 7. Kasmet perkamų imuninių vaistinių preparatų, reikalingų asmenų skiepijimui per ateinančius 12 mėnesių užtikrinti ir 3 mėnesių rezervui sudaryti, poreikis (dozėmis) (P) – iš viso 15 mėnesių poreikis – apskaičiuojamas pagal formulę: P = S × 15 mėn. – L, čia:
S – vidutinis 1 mėnesio praėjusių 3 kalendorinių metų laikotarpiu panaudotų (įskiepytų ir išpiltų) imuninių vaistinių preparatų kiekis (dozėmis), apskaičiuojamas pagal Aprašo 4.5 ir 4.6 papunkčiuose nurodytus duomenis;
L – imuninių vaistinių preparatų likutis ULAC sandėlyje ir gydymo įstaigose einamųjų metų rugpjūčio 31 dieną (dozėmis).
[13] 5. Pirmą kartą perkamų imuninių vaistinių preparatų 12 mėnesių poreikis (dozėmis) (P1) apskaičiuojamas pagal formulę: P1 = A × D × SA – D1 × SA, čia:
A – praėjusių 3 metų tikslinei grupei priskiriamų skiepytinų asmenų skaičiaus vidurkis;
D – vieno asmens skiepijimo kursui tenkantis imuninių vaistinių preparatų dozių skaičius;
SA – numatomas skiepijimo pirmą kartą perkamais imuniniais vaistiniais preparatais mastas per ateinančius 12 mėnesių (proc.). SA nustatomas remiantis moksliškai pagrįsta ekspertų (gydytojų specialistų) nuomone;
D1 – bendras imuninių vaistinių preparatų dozių skaičius, reikalingas nebaigtiems skiepijimo kursams užbaigti per ateinančius 12 mėnesių.
[14] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/f735b430469711ebb394e1efb98d3e67?jfwid=19bxl70pzo
[15] Įsakymo 2.1. p.
[16] LR SAM 2020 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. V-3039 1 p. “Pakeičiu 3 punktą ir jį išdėstau taip:
„3. Imuninių vaistinių preparatų, išskyrus sezoninės gripo vakcinos, ir skiepijimo švirkštų poreikį apskaičiuoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (toliau – ULAC).“
[17] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52020DC0245&from=EN
ES vakcinų nuo COVID-19 strategija, COM(2020) 245.
[18] Išankstinės pirkimo sutartys – tai sutartys, kuriomis Komisija užtikrina valstybių narių teisę pirkti tam tikrą vakcinų dozių skaičių per tam tikrą laikotarpį ir už tam tikrą kainą. Mainais už būsimo vakcinų tiekimo užtikrinimą dalis vakcinų gamintojų patirtų vakcinų kūrimo išlaidų buvo finansuojama pradinėmis įmokomis iš ES biudžeto. Komisija ir valstybės narės, siekdamos užtikrinti pakankamą vakcinų kiekį, taikė šį naują rizikos pasidalijimo metodą. Tuo atveju, jei EMA rekomenduoja suteikti vakcinos registraciją, pradinės įmokos panaudojamos valstybėms narėms perkant vakciną. Tačiau, jei potenciali vakcina nėra registruojama, šios įmokos ne visada gali būti visiškai susigrąžinamos (ES Audito Specialioji ataskaita COVID-19 vakcinų pirkimas Europos Sąjungoje Nr. 19/2022)
[19] 2020 m. birželio 18 d. Komisijos sprendimas C(2020) 4192 ir vėlesnis kiekvienos valstybės narės atliktas jo patvirtinimas.
[20] ES Audito Specialioji ataskaita COVID-19 vakcinų pirkimas Europos Sąjungoje Nr. 19/2022, 25 p.
[21] EUROSTAT duomenimis, 2022 metų sausio 1 d. Europos gyventojų skaičius siekė 446,8 milijono gyventojų.
[22] https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2020/09/09/del-lietuvos-dalyvavimo-perkant-vakcina-nuo-covid-19-spres-valstybes-gynimo-taryba
[23] „Kadangi reikalingi ženklūs valstybės finansiniai įsipareigojimai, yra objektyviai sunkiai valdomų rizikų: kalbame apie produktus, kurie nebaigti kurti, o jau dabar valstybės turi apsispręsti dėl jų įsigijimo, yra taikomas tam tikras pro rata principas, lankstumo yra labai nedaug – arba valstybės sutinka įsigyti visą kiekį (…), arba apskritai apsisprendžia kurios nors vakcinos nepirkti“, – sakė A.Veryga. „Siekdami minimizuoti galimus nesutarimus ateityje tarp institucijų, kurių, matome, dėl praeity buvusių sprendimų vis tik kyla, valdyti rizikas, ypatingai skaidrumą ir kitas (…) siūlome šį klausimą perduoti Valstybės gynimo tarybai. Tai yra valstybių normalaus, įprasto gyvenimo klausimas ir padarius klaidą, tai gali kainuoti tikrai labai brangiai. Nepriėmus sprendimo, atitinkamai, irgi negalėsime grįžti į normalų gyvenimą“, – tikino A. Veryga.
[24] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.38353/asr
[25] Išankstinės sutartys, kuriose dalyvauja ir Lietuva, yra sudarytos su šešiais vakcinų gamintojais: AstraZeneca, Janssen Pharmaceutica NV, Sanofi Pasteur & GSK, BioNTech & Pfizer, CureVac ir Moderna. Lietuva sudarė sutarčių įsigyti daugiau nei 7 mln. vakcinos dozių
[26] “Remdamasis gegužės 7 d. Sveikatos tarybos prašymu, Sveikatos saugumo komitetas toliau rengia ES imunizacijos programą siekdamas išsiaiškinti vakcinos poreikio mastą ES. Ši imunizacijos programa grindžiama valstybių narių, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertinėmis žiniomis.”
[27] Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-2997
(Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2021 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. V-563 redakcija)
[28] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/f735b430469711ebb394e1efb98d3e67?jfwid=19bxl70pzo
[29] 3.2. Rizikos grupė – asmenys, kuriems atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, darbo ir (arba) socialinės veiklos pobūdį gresia didžiausia rizika užsikrėsti COVID-19 liga ir (ar) susirgti sunkia šios ligos forma.
[30] 3.1. Prioritetinė grupė – tikslinei grupei priklausantys asmenys, kurie, nesant kontraindikacijų, turi būti skiepijami COVID-19 vakcina pirmiausiai.
© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.
