Masinės vakcinacijos afera (2). Už sistemos ribų

Masinės vakcinacijos planas gimė ne Lietuvoje, bet ES. Lietuvai reikėjo prie šio plano prisiderinti ir jį įgyvendinti. Tačiau Lietuvoje sukurta imunoprofilaktikos sistema to neleido padaryti. Nebuvo priderinta ir teisinė bazė. Todėl gimė sprendimas masinę vakcinaciją nuo COVID-19 įgyvendinti už sistemos ribų, tuo pačiu apeinant teisės aktuose nustatytus reikalavimus (ir juose nustatytus apribojimus). Tuo tikslu buvo sukurta atskira skiepijimui nuo COVID-19 skirta vakcinacijos sistema, išimtinai reguliuojama Sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Ji tebegalioja iki šiol. Tik nebėra įgyvendinama su ta energija (kai kas pasakytų – su visu tuo žiaurumu), kuriuo buvo įgyvendinama dar pavasarį.

Masinės vakcinacijos planas gimė ne Lietuvoje, bet ES. Lietuvai reikėjo prie šio plano prisiderinti ir jį įgyvendinti. Tačiau Lietuvoje sukurta imunoprofilaktikos sistema to neleido padaryti. Nebuvo priderinta ir teisinė bazė. Todėl gimė sprendimas masinę vakcinaciją nuo COVID-19 įgyvendinti už sistemos ribų, tuo pačiu apeinant teisės aktuose nustatytus reikalavimus (ir juose nustatytus apribojimus). Tuo tikslu buvo sukurta atskira skiepijimui nuo COVID-19 skirta vakcinacijos sistema, išimtinai reguliuojama Sveikatos apsaugos ministro įsakymais.[1] Ji tebegalioja iki šiol. Tik nebėra įgyvendinama su ta energija (kai kas pasakytų – su visu tuo žiaurumu), kuriuo buvo įgyvendinama dar pavasarį.

Bet apie viską iš eilės. Tam, kad geriau tai suprastume, turime susipažinti su imunoprofilaktikos sistemos Lietuvoje organizavimu. Informacijos yra daug, todėl įrašas bus padalintas į dvi dalis. Pirmiausia – apie teisinį imunoprofilaktikos pagrindą.

Žmogaus užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ŽULPKĮ) 11 str. 4 d. nustato, jog imunoprofilaktikos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.[2]  Remiantis šia nuostata, o taip pat Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo[3] 9 str. 1 d. 3 p. (nustatančiu SAM kompetenciją tvirtinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimus) [4] ir 10 str. 6 p. (numatančiu SAM kompetenciją nustatyti sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus)[5], 2020 m. gruodžio 23 d. Sveikatos apsaugos ministras priima įsakymą Nr. V-2997 „Dėl Gyventojų skiepijimo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcina organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Tvarką – taip, bet ne politiką. O politiką nustatoma aukštesniame lygmenyje. Sprendimas įvesti masinę imunoprofilaktiką, kaip priemonę suvaldyti užkrečiamosios ligos plitimą, yra sveikatos politikos klausimas, kuris turi būti aptariamas ir nustatomas valstybės strateginiuose dokumentuose. O SAM yra tik šią valstybės politiką įgyvendinanti institucija.

Valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros srityje nustato Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros plėtros programa.[6] Joje numatomi nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros tikslai, uždaviniai, jų vertinimo kriterijai ir planuojamos pasiekti reikšmės.[7] Remiantis šia programa, visos valstybės ir savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją privalo planuoti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės organizacines, teisines ir ekonomines priemones ir užtikrinti jų įgyvendinimą (ŽULPKĮ 22 str. 2 d.). Taip pat remdamasi šia programa ir atsižvelgdama į joje numatytus uždavinius, Sveikatos apsaugos ministerija organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių įgyvendinimą (ŽULPKĮ 22 str. 1 d.).

Pandemijos laikotarpiu galiojo 2015 m. gruodžio 9 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1291 priimta Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų plėtros programa.   Imunoprofilaktikos srityje ši programa, be kitų dalykų, numatė „plėtoti imunoprofilaktikos veiklą šalyje, siekiant valdyti skiepijimu valdomas užkrečiamąsias ligas ir mažinti jų naštą visuomenės sveikatai“, užtikrinti, kad laiku pagal PSO nustatytus reikalavimus būtų likviduojamos užkrečiamosios ligos (poliomielitas, tymai, raudonukė), o taip pat plėtoti suaugusiųjų skiepijimą.[8]Visuotinės imunoprofilaktikos, kaip užkrečiamosios ligos suvaldymo priemonės, o taip pat ir tokio tikslo, programa nenumatė.[9]

Įgyvendindamas šią programą, Sveikatos apsaugos ministras 2019 m. sausio 28 d. savo įsakymu Nr. V-115  patvirtino Nacionalinę imunoprofilaktikos 20192023 metų programą. Joje buvo nustatytas Lietuvos imunoprofilaktikos tikslas ir uždaviniai, siekiami rezultatai, vertinimo kriterijai, Programos įgyvendinimas, koordinavimo ir įgyvendinimo priemonės.

Kalbant apie gripą ir kitas ūmines viršutinių kvėpavimo takų infekcijas (o koronavirusas yra ūminė viršutinių kvėpavimo takų infekcija), programa numatė didinti rizikos grupių skiepijimo nuo tokių ligų aprėptis (25 p.). [10] Masinio suaugusiųjų skiepijimo nuo gripo ar kitų ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų programa taip pat nenumatė. Kodėl?

Čia reikia išryškinti dar vieną aspektą. Imunoprofilaktikos sistema apima du lygius ir du su jais susijusius tikslus: (1) vaikų skiepijimas pagal skiepijimų kalendorių, siekiant užtikrinti palankią vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epideminę situaciją, kai kuriais atvejais išsikeliant sau tikslą likviduoti vakcinomis valdomas infekcijas (tokias kaip tymai, raudoniukė, kokliušas), ir (2) vaikų ir suaugusiųjų skiepijimas, siekiant mažinti užkrečiamųjų ligų ir jų komplikacijų riziką pažeidžiamose gyventojų grupėse.

Kaip žinia, gripas ir kitos ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos pagal savo pobūdį nėra ta liga, kurią galima valdyti vakcinų pagalba, o juo labiau – ją tokiu būdu likviduoti. Būtent todėl gripo (ir pagal nutylėjimą apie kitų ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų) atžvilgiu, programa viso labo numatė mažinti užkrečiamųjų ligų ir jų komplikacijų riziką pažeidžiamose gyventojų grupėse (30.3. p), [11] sudarant galimybę pasiskiepyti nuo gripo kuo didesniam asmenų, priklausančių rizikos grupėms (65 m. ir vyresni asmenys; asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis; asmenys, gyvenantys slaugos ir globos įstaigose; sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai; nėščiosios), skaičiui (3.1.).

Atsižvelgiant į tai jog gripas (ar pagal nutylėjimą kita panaši ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcija) nėra ir negali būti priskirtina likviduojamų infekcijų kategorijai, programa kaip siektiną rezultatą numatė gripo naštos gyventojų sveikatai (sergamumo, mirtingumo, komplikacijų dažnio, hospitalizacijos apimčių ir kt.) mažinimą (32.2. p.)[12], o gripo vakcinacijos aprėpčių didinimą siejo su poreikiu atlikti tokios intervencijos veiksmingumo vertinimą (2.9. p.).

Kaip žinia, koronavirusas yra ūminė viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Taigi, remiantis imunoprofilaktikos programa, šios užkrečiamos ligos kontrolei pagal analogiją gali būti taikomi tie patys principai, kokie yra taikomi gripui. Tačiau imunoprofilaktikos programoje gripui taikomi imunizacijos principai sumanytam planui – skiepijimu nuo COVID-19 ligos suvaldyti koronaviruso infekcijos plitimą – neleido masinės imunizacijos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos).Tai viena iš priežasčių, kodėl reikėjo išeiti už Lietuvoje galiojančios imunoprofilaktikos sistemos ribų ir sukurti išimtinai skiepijimui nuo COVID-19 skirtą vakcinacijos sistemą bei per ją vykdyti masinę vakcinaciją, kurios jokie kiti teisės aktai nenumatė.

Ir tik 2021 m. rugpjūčio 2 d., vakcinacijos kampanijai jau gerokai įsibėgėjus, Sveikatos apsaugos ministras įsakymu Nr. V-1790 pakeitė Imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašą, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl Imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ bei jos 6 punkte numatydamas „masinius gyventojų skiepijimus“. [13]

Nors COVID-19 pandemija atslūgo, tačiau teisės aktai, reglamentuojantys imunoprofilaktikos politiką, iki šiol yra nepakeisti. Imunoprofilaktikos programoje iki šiol nėra numatytas vakcinacijos nuo COVID-19 tikslas, uždaviniai, siekiami rezultatai, nekalbat jau apie vakcinacijos nuo COVID-19  ligos (koronaviruso infekcijos) aprėptis. Gal jau laikas tai numatyti?

[1] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/f735b430469711ebb394e1efb98d3e67?jfwid=p735jebf

[2] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.32088/asr

[3] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.29546/asr

[4] 9 straipsnis. Teisės aktai ir norminiai dokumentai, nustatantys įstaigų veiklą

  1. Įstaigų veiklą nustato:<…>
  • asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimai, patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymais;

[5] 6) nustato sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus;

[6] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/35c41ab0a3c411e59010bea026bdb259/asr

[7] Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų plėtros programos 1 punktas.

[8] 16.2.9. plėtoti imunoprofilaktikos veiklą šalyje, siekiant valdyti skiepijimu valdomas užkrečiamąsias ligas ir mažinti jų naštą visuomenės sveikatai, gerinti gyventojų informuotumą ir suvokimą apie skiepijimu valdomas užkrečiamąsias ligas ir vakcinas, didinti pasitikėjimą skiepais, parengti ir įgyvendinti specialistų mokymo programą, užtikrinti, kad laiku pagal PSO nustatytus reikalavimus būtų likviduojamos užkrečiamosios ligos (poliomielitas, tymai, raudonukė) ir atliekama tinkama likvidavimo laikotarpiu epidemiologinė priežiūra, vertinti faktinį visuomenės kolektyvinio imuniteto laipsnį, atlikti seroepidemiologinius tyrimus, skatinti į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių įtraukti naujas numatytas vakcinas, plėtoti suaugusiųjų skiepijimą;

[9] Tiesa, esant ypatingomis aplinkybėmis, visuotinė imunoprofilaktika galėjo būti taikoma pagal ŽULPKĮ 11 str. 5 dalį, paskelbus teritorijų karantiną, bet tai nebuvo taikyta. Pagal ŽUPPKĮ 11 str. 6 dalį, visuotinės imunoprofilaktikos taikymo tvarką nustato Vyriausybė teritorijų karantino režimą reglamentuojančiais teisės aktais. To pačio įstatymo straipsnio 5 dalis nustato, jog visuotinė imunoprofilaktika gali būti taikoma tik šio Įstatymo nustatyta tvarka paskelbus teritorijų karantiną, kai kyla reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, o kitos užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonės negarantuoja šių ligų plitimo ribojimo.

[10] Nuo 2007 metų pradėjus valstybės lėšomis skiepyti rizikos grupių asmenis, 65 metų ir vyresnių asmenų skiepijimo nuo gripo aprėptys Lietuvoje padidėjo nuo 12,5 proc. (2007–2008 metų gripo sezonas) iki 24,1 proc. (2016–2017 metų gripo sezonas). Tuo tarpu PSO rekomenduoja, kad kiekvieno gripo sezono metu būtų paskiepijama ne mažiau kaip 75 proc. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, taip pat ir tų, kurie serga lėtinėmis ligomis, nepaisant jų amžiaus.

[11] 32.2. mažinti kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae, pneumokokinės infekcijos, žmogaus papilomos viruso infekcijos, rotavirusinės infekcijos, B tipo meningokokinės infekcijos, gripo naštą gyventojų sveikatai (sergamumą, mirtingumą, komplikacijų dažnį, hospitalizacijos apimtis ir kt.);

[12] 32. Siekiami rezultatai:

32.1. išlaikyti ne mažesnes kaip 90 proc. vaikų skiepijimo aprėptis visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje, o nuo tymų ir raudonukės – ne mažesnes kaip 95 proc.;

32.2. mažinti kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae, pneumokokinės infekcijos, žmogaus papilomos viruso infekcijos, rotavirusinės infekcijos, B tipo meningokokinės infekcijos, gripo naštą gyventojų sveikatai (sergamumą, mirtingumą, komplikacijų dažnį, hospitalizacijos apimtis ir kt.);

[13] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/ac0130a2f3c811ebb4af84e751d2e0c9

© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.

NAUDINGOS NUORODOS

PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ!

[wpforms id="2329" title="false"]