Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) – viena svarbiausių tarptautinių institucijų, atsakingų už visuomenės sveikatą. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau keliami klausimai dėl jos nepriklausomumo ir pasitikėjimo šia organizacija, ypač po COVID-19 pandemijos. Kodėl taip nutiko ir kokią įtaką tam turi PSO finansavimo modelis?
PSO steigimo principai ir realybė
PSO buvo įkurta 1948 m. kaip Jungtinių Tautų agentūra, kurios tikslas – koordinuoti tarptautines pastangas sveikatos srityje, gerbiant valstybių suverenitetą ir bendradarbiaujant su visuomene. Organizacijos konstitucijoje numatyti tokie principai kaip subsidiarumas (valstybės pačios atsako už savo piliečių sveikatą), bendradarbiavimas ir visuomenės įtraukimas. Tačiau šie principai dažnai lieka tik popieriuje – realybėje PSO veikla vis labiau tolsta nuo steigimo dokumentuose numatytų vertybių.
Finansavimo modelio pokyčiai
Iš pradžių PSO finansavo tik valstybės narės, įnašus paskirstant pagal ekonominį pajėgumą. Tačiau nuo 1980-ųjų įnašai buvo įšaldyti, o vėliau – net nekoreguojami pagal infliaciją ar veiklos plėtrą. Tai lėmė, kad PSO biudžetas tapo nepakankamas, o organizacija vis labiau priklausoma nuo savanoriškų įnašų.
Šie savanoriški įnašai dažnai būna tiksliniai – aukotojai (valstybės, nevyriausybinės organizacijos ar net privačios kompanijos) nurodo, kam konkrečiai turi būti panaudoti jų pinigai. Tokiu būdu PSO veikla tampa priklausoma nuo donorų valios, o pati organizacija praranda galimybę savarankiškai nustatyti prioritetus.Be to, rėmėjai (donorai) gali pridėti papildomų sąlygų, kurios nebūtinai susijusios su sveikatos apsauga, bet gali būti ideologinio ar politinio pobūdžio. Pavyzdžiui, donoro įnašas gali būti skirtas gimdyvių mirtingumo mažinimui, tačiau tuo pačiu reikalaujama, jog būtų dalinamos kontraceptinės priemonės ar propaguojami abortai. Tai reiškia, kad PSO veikla gali būti nukreipta ne tik į sveikatos tikslus, bet ir į tam tikrų donorų interesų įgyvendinimą.
Savanoriškų įnašų dalis PSO biudžete itin išaugo praeitame dešimtmetyje: jei 2010 metais savanoriški įnašai sudarė 60%, tai 2020 mm., pandemijos pradžioje jau 84 %. Tai yra padidėjo per 10 metų net 24%. Tai reiškia, kad subjektų, įnešusių šiuos pinigus, galia atitinkamai padidėjo, o PSO galėjimas laisvai skirstyti biudžetą – atitinkamai sumažėjo.
Priklausomybės pasekmės
Didėjanti priklausomybė nuo savanoriškų įnašų reiškia, kad PSO daugiau nei 80% savo biudžeto negali laisvai disponuoti. Be to, didžioji dalis šių lėšų ateina iš vos kelių pagrindinių donorų, kurie gali daryti įtaką organizacijos sprendimams. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl PSO nepriklausomumo ir objektyvumo, ypač sprendžiant jautrius klausimus, tokius kaip pandemijų valdymas ar vakcinų politika.
COVID-19 pandemijos metu šios problemos išryškėjo ypač aiškiai. PSO buvo kritikuojama dėl vėluojančių reakcijų, prieštaringų rekomendacijų ir, svarbiausia, kritiško požiūrio stokos į kai kuriuos sprendimus, pavyzdžiui, masinę vakcinaciją nuo COVID-19. Ši institucija nekėlė klausimų nei dėl greito vakcinų kūrimo, nei dėl ribotos klinikinių tyrimų trukmės, nepakankamai įvertino vakcinos keliamas rizikas, nesugebėjo objektyviai įvertinti masinės vakcinacijos epidemiologinio pagrįstumo. Tokia kritiško požiūrio stoka iš dalies buvo nulemta finansavimo struktūros, ribojančios organizacijos nepriklausomumą.
Farmacijos sektoriaus įnašų reikšmė PSO biudžete
Nors farmacijos kompanijos ir su jomis susiję fondai nepatenka tarp 20 didžiausių PSO donorų, o jų savanoriškų įnašų (VCs) dalis sudaro palyginti nedidelę visų savanoriškų įnašų dalį (apie 1,7%), tačiau jų finansinė parama PSO per pastarąjį dešimtmetį nuosekliai augo. 2012 m. farmacijos sektorius PSO skyrė 18,1 mln. JAV dolerių, o 2020 m. ši suma jau siekė 33,3 mln. JAV dolerių.
Tačiau įnašo dydis nieko nepasako apie įnašo svorį. Pastarajį gerai iliustruoja toks pavyzdys: 2016 m. farmacijos kompanijos ir jų fondai bendrai paaukojo PSO 51,8 mln. JAV dolerių. Ši suma viršijo visų PSO narių iš Centrinės Azijos, Rytų Europos, Lotynų Amerikos, Pietų Azijos ir Subsacharinės Afrikos šalių kartu sudėtas savanoriškas įmokas. Tai rodo, kad net ir nebūdamos pagrindinėmis donorėmis, farmacijos kompanijos gali turėti reikšmingą įtaką PSO finansavimui ir, potencialiai, organizacijos prioritetams.
Farmacinių kompanijų dalyvavimas PSO finansavime dažniausiai vyksta ne per tiesioginius įnašus, o per tarpininkus – valstybes nares ir dideles filantropines organizacijas, tokias kaip GAVI aljansas ar CEPI. Tokia schema leidžia farmacijos kompanijoms išlaikyti formalų atstumą, tačiau realiai daryti reikšmingą įtaką PSO veiklos prioritetams. Pandemijos laikotarpiu ši tendencija dar labiau sustiprėjo – savanoriškų įnašų dalis PSO biudžete išaugo net trečdaliu, o dalis šių lėšų buvo skirta būtent vakcinų gamybai ir platinimui, iš ko tiesiogiai naudos turėjo farmacijos pramonė.
Filantrokapitalizmas ir interesų konfliktai
Šiuolaikinis PSO finansavimo modelis vis labiau primena filantrokapitalizmą – kai aukojama ne tik iš gerų paskatų, bet ir siekiant tam tikros naudos ar įtakos. Esamas finansavimo modelis kelia daug klausimų dėl skaidrumo ir galimų interesų konfliktų. Finansiniai srautai dažnai būna sunkiai atsekami, o tai, kad sprendimų priėmimo procese dominuoja siauri komerciniai interesai, yra sunku įrodyti. Tokia sistema ypač palanki didelėms farmacijos kompanijoms, kurios per tarpininkus ar fondus gali daryti įtaką PSO sprendimams, išlaikydamos formalią nepriklausomybę.
Išvados
PSO biudžeto struktūriniai defektai – nepakankamas finansavimas, tiesioginės kontrolės trūkumas ir nesubalansuotas donorų dalyvavimas – lemia organizacijos priklausomybę ir kelia riziką, kad jos politika bus nulemta siaurų interesų, o ne visuomenės sveikatos poreikių.
Pastaraisiais metais PSO susirūpino savo finansinio nepriklausomumo reikalais. 2022 m. PSO Sveikatos asamblėjoje buvo pritarta rekomendacijai siekti, jog iki 2030 m. bent 50% PSO biudžeto bazinio segmento būtų finansuojama iš privalomų įnašų. Tačiau ši dalis vis dar mažesnė nei rekomenduota kitų ekspertų: Nepriklausomos pandemijos pasirengimo ir reagavimo komisija (IPPPR) siūlė siekti 66%, o Nepriklausoma ekspertų priežiūros patariamoji komisija – gįžti iki pirminio modelio, kai PSO finansuojama tik valstybių narių įnašais.
Tačiau PSO priklausomybė nuo donorų yra tokia didelė, kad jos galimybėmis reformuotis niekas netiki. Esama sistema tapo pernelyg toksinė. Ne atsitiktinai 2025 m. JAV ir Argentina paskelbė, jog pasitraukią iš PSO formato ir kurs jai alternatyvią sistemą.
© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.
