„Lošimas“ pasiteisino – Švedijoje be griežtų ribojimų perteklinis mirtingumas buvo vienas mažiausių Europoje

„Teiskite mane po metų“, – Švedijos vyriausiasis epidemiologas A. Tegnellis sakė 2020 m. liepą, kai jo šalis buvo puolama už tai, kad laikėsi savo pandemijos plano, o ne griebėsi lokdaunų. Ir štai naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad Švedija, daug mažiau sutrikdydama kasdienį gyvenimą ir ekonominę veiklą, su pandemija susitvarkė sėkmingiau nei dauguma kitų šalių.

PSO paskelbė 2020 ir 2021 m. perteklinių mirčių visame pasaulyje įverčius. Šis skaičiavimas apima visus mirties nuo COVID atvejus (nepriklausomai nuo to, ar jie oficialiai diagnozuoti, ar ne) kartu su netiesiogine žala, atsiradusia dėl mirčių nuo kitų negydomų ligų. Žvelgiant į Europą, Švedijoje perteklinis mirtingumas buvo vienas mažiausių Europoje: perpus mažesnis nei Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Ispanijoje ir net trimis ketvirtadaliais mažesnis nei Rytų Europos šalyse.

PSO duomenys nepagrindžia požiūrio, kad rezultatai yra labai susiję su skirtingų vyriausybių priimtais apribojimais, jų taikymo pradžia ar vykdymo griežtumu. Todėl kyla klausimas, kaip vyriausybės apskritai ėmėsi labai ribojančios politikos. Nuo to turi prasidėti bet koks nacionalinis tyrimas. Kodėl visur, išskyrus Švediją, buvo atsisakyta ekstremaliųjų situacijų planuotojų patirties ir du dešimtmečius trukusio pasirengimo pandemijoms?

Švedija niekada neleido pilnai atsipalaiduoti. Buvo apriboti dideli žmonių susibūrimai, restoranai ir kai kurios kitos pasilinksminimo vietos. Vidurinėse mokyklose ir universitetuose tam tikrais laikotarpiais buvo pereita prie nuotolinio mokymosi. Kaukės niekada nebuvo laikomos naudingomis, tačiau buvo skatinama socialinė distancija. Laikytasi požiūrio, kad reikia imtis mažiausios intervencijos, būtinos valdyti didžiausios rizikos aplinkas.

Buvo daromos ir pripažįstamos klaidos. Per pirmąją pandemijos bangą Švedija susidūrė su COVID mirčių problema slaugos namuose. Patekęs į slaugos namus virusas galėjo cirkuliuoti tarp didesnio skaičiaus žmonių, nei tai būtų įmanoma, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės slaugos namuose. Įvedus papildomas infekcijų kontrolės priemones, gyventojai buvo apsaugoti kaip niekur kitur. Kitaip nei Jungtinėje Karalystėje (vert. past. – ir Lietuvoje, ir daugelyje Europos šalių), kur elitas manė, kad žmonėms reikia pasakyti, kas jiems naudinga, o paskui juos versti ar įbauginti, kad jie tai darytų, Švedija paaiškino savo požiūrį į visuomenės sveikatą ir pakvietė piliečius bendradarbiauti.

Daugelį Jungtinės Karalystės (vert. past. – Lietuvos ir daugelio Europos šalių taip pat) problemų galima paaiškinti tuo, kad ji laikėsi požiūrio „iš viršaus į apačią“. Niekas nepaklausė mokslininkų, išmanančių apie įstatymus ir taisykles, ar jie veiktų šioje situacijoje. Pareigūnai ir politikai šiuos sprendimus priėmė remdamiesi savo pačių, dažnai supaprastintais, įsitikinimais. Tačiau taisyklės yra nelanksčios priemonės, kurios skatina konfrontaciją ir ginčus. Kaip kas nors gali laikytis įstatymo, kuris negali atskirti vakarėlio nuo su darbu susijusio susirinkimo? Švedijos metodas leido piliečiams galvoti apie bendrų visuomenės sveikatos idėjų taikymą jų pačių gyvenimo aplinkybėms.

Švedija įrodo, kad buvo ir kitas kelias, kuriuo nebuvo nueita ir kuris galėjo padėti šaliai įveikti pandemiją kur kas geresnėje socialinėje ir ekonominėje padėtyje. Tyrimas neturi būti nukreiptas į ginčus dėl to, ar turėjome užsidaryti savaitę ar dvi anksčiau. Jis turi laisvai išnagrinėti visą strategiją, visų pirma, kodėl taip skubotai buvo atsisakyta patikimų socialinių mokslų įrodymų apie ekstremaliųjų situacijų valdymą ir jų indėlio į pandemijų planavimą nuo 2000 m. pradžios.

© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.

NAUDINGOS NUORODOS

PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ!

[wpforms id="2329" title="false"]