Kuo ydinga vaikų skiepijimo vajaus politika?

Seimo narė Morgana Danielė savo socialinio tinklo paskyroje ragina paauglius maištauti pasiskiepijant be tėvų žinios ir sutikimo. Parlamentarės požiūriu, nuo šešiolikos metų galima savarankiškai naudotis sveikatos priežiūra, vadinasi – ir skiepytis.

Kodėl ši žinutė yra socialiai neatsakinga ir teisiškai ydinga? Sisteminė teisės aktų analizė nepatvirtina, kad nepilnametis nuo 16 metų gali duoti sutikimą imunoprofilaktikai.

Ar šešiolikametis pilnai atsako už savo sveikatą?

Asmens sutikimą sveikatos priežiūrai reguliuoja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (PTĮ), kuris nustato bendrus reikalavimus paciento sutikimui. Pagal PTĮ 14 str., nepilnamečio nuo 16 metų sveikatos priežiūra galima tik su jo sutikimu. Tačiau to paties įstatymo 14 str. 4 dalis sako, kad įstatymai gali numatyti specialius atvejus, kai sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo turi teisę duoti tik pilnametis pacientas.

Tokiu specialiu atveju laikytina ir imunoprofilaktika (skiepijimas). Imunoprofilaktiką reguliuoja specialusis Žmogaus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymas (ŽULPKĮ), kurio 11 straipsnis sako, kad imunoprofilaktika galima tik su veiksnių asmenų sutikimu (t. y. nustatytas 18 metų amžiaus cenzas).

Taip yra todėl, kad gydymas ir imunoprofilaktika nėra tas pats. Gydomi sergantys asmenys, siekiant jų pasveikimo. O imunoprofilaktika taikoma sveikiems asmenims, siekiant padidinti organizmo atsparumą užkrečiamosioms ligoms. Skirtingoms situacijoms taikomas skirtingas standartas.

Ne atsitiktinai tame pačiame ŽULPKĮ turime dvi skirtingas teisės normas: asmenų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis gydymą reguliuoja 8 straipsnis, o imunoprofilaktiką – 11 straipsnis. Gydymui yra nustatytas sutikimo nuo 16 metų reikalavimas (kas atitinka PTĮ 14 str. nustatytą bendrąją normą), o imunoprofilaktika, kaip jau minėta, galima tik su veiksnių asmenų sutikimu.

Teisėje galioja principas lex specialis derogat lex generalis. Jis dviejų teisės aktų kolizijos atveju reikalauja taikyti specialųjį įstatymą. Šiuo atveju PTĮ yra bendras normas sveikatos priežiūroje nustatantis teisės aktas, o imunoprofilaktiką reguliuoja specialusis ŽULPK įstatymas. Jo normas ir dera taikyti.

Skatinant maištauti skiepais ignoruojami svarbūs teisės principai

M. Danielės žinutė teisiškai ydinga ir socialiai neatsakinga tuo požiūriu, kad ja ignoruojami šeimos autonomijos ir tėvų pagrindinės atsakomybės už vaiko auklėjimą ir priežiūrą principai.

Šeimos autonomijos principas, pripažįstamas ir ginamas daugumoje liberaliosios demokratijos valstybių. Jis remiasi prezumpcija, kad šeima yra autonominis vienetas, kurio valdymas priklauso išimtinai jį sudarančių individų kompetencijai. Taigi tik šeimos nariai gali spręsti, kaip bus tvarkomi šeimos vidaus reikalai, tai apima ir vaikų ugdymą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taiko šeimos autonomijos principą, aiškindamas Konvencijos 8 straipsnyje esančią privataus gyvenimo sąvoką ir sakydamas, kad valstybės pozityvi pareiga yra apsaugoti asmenis tiek nuo pačios valstybės, tiek nuo kitų asmenų nepagrįsto kišimosi į privačius šeimos santykius, užtikrinant, kad visi sprendimai, susiję su šeimos ir namų ūkio tvarkymu, turtu ir vaikų auklėjimu, būtų priimami šeimos narių susitarimu.

Taigi Seimo narės raginimas šešiolikmečiams skiepytis neinformuojant tėvų ir be jų sutikimo iš esmės yra raginimas nepaisyti šeimos autonomijos principo. Tai žalinga ir tuo aspektu, kad Morgana Danielė, būdama politikė, reprezentuoja Lietuvos valdžią ir taip kalbėdama stiprina įspūdį, kad valstybės institucijų intervencija į privatų šeimos gyvenimą skiepų klausimu gali būti legitimi, o sprendimas gali būti priimamas be jos narių sutikimo.

Be to, tarptautinė teisė aiškiai pripažįsta, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Šis pagrindinės tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas yra įtvirtintas net trijuose JTO Vaiko teisių konvencijos (1989) straipsniuose. Jis įdiegtas ir Lietuvos teisinėje sistemoje. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. sakoma: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.“ Civilinis kodeksas taip pat numato, jog „vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi“ (CK 3.155 straipsnio 1 d.) ir kad „tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis“ (LR CK 3.165 straipsnis).

Tėvų atsakomybė už vaikus nesibaigia, kol jie netampa pilnamečiais

Kitaip tariant, tėvų atsakomybė už savo vaikus baigiasi tik tada, kai jie tampa pilnamečiais. Ji nesibaigia ir nesusiaurėja tada, kai vaikas vienoje ar kitoje srityje įgyja sprendimo galią, pavyzdžiui,. teisę pasirinkti tarp etikos ir tikybos, teisę pasirinkti mokyklą, teisę duoti sutikimą dėl savo sveikatos priežiūros.

Nors šiuos ir kai kuriuos kitus veiksmus vaikas iki pilnametystės gali atlikti pats, tai nereiškia, kad tėvai neturi ir neprivalo būti informuoti apie ketinamą priimti vaiko sprendimą, o taip pat, jei tai susiję su galimomis pasekmėmis, ir priimant tą sprendimą dalyvauti (viena ar kita forma).

2019 m. Jungtinėje Karalystėje ketinant įvesti naują Santykių ir lytiškumo ugdymo programą (Relationships and Sex Education), kilo klausimas, ar mokykla gali neinformuodama tėvų įtraukti vaikus į programą, kuri galimai neatitinka tėvų vertybinių nuostatų.

Buvo nueita iki teismo ir šis išaiškino, jog vyresnio amžiaus vaikai gali patys pasirinkti, ar lankyti minėtą programą. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad tėvai neša teisinę atsakomybę už vaikus, subordinuoja vaiko teisę autonomiškai priimti sprendimus tuo aspektu, kad įpareigoja informuoti tėvus apie vaikui skleidžiamą ugdymo turinį. Kitaip tariant, kadangi tėvai neša atsakomybę už vaikų auklėjimą, jie turi teisę ir pareigą žinoti apie visas aplinkybes, susijusias su vaiko ugdymu. Tą patį principą dera taikyti ir vaiko sveikatos priežiūrai.

Todėl Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta taisyklė, jog nepilnamečiui nuo 16 metų sveikatos priežiūra teikiama tik su jo sutikimu, niekaip nereiškia, kad ji gali būti teikiama neinformuojant tėvų ir be jų dalyvavimo.

Geriausių vaikų interesų privalo paisyti visos pusės

Kalbant apie vaikų imunoprofilaktiką kyla klausimas, ar Sveikatos apsaugos ministerija skatindama, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus visuomenės sveikatos biuras organizuodamas vaikų skiepijimo akciją atsižvelgė į geriausius vaiko interesus ir tinkamai juos įvertino.

Priminsiu, kad pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, yra privalu įvertinti, ar ketinamas priimti sprendimas atitinka vaiko interesus. Tokia pati nuostata yra įrašyta ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.

Lietuvoje susiformavo ydingas požiūris, kad šis reikalavimas – įvertinti geriausius vaiko interesus – taikomas tik tėvams. Vaiko teisių apsaugos atveju tėvų elgesys yra vertinamas ir tai daroma labai skrupulingai. Tačiau geriausių vaiko interesų apsaugos principas, reikalaujantis priimant visus su vaiku susijusius sprendimus atsižvelgti į jo interesus, negali veikti tik į vieną pusę, t. y. jis negali būti taikomas tik tėvams. Kartais pamirštama, jog šis konvencijos reikalavimas visų pirma taikomas valstybės institucijoms jų priimamų sprendimų atžvilgiu, nes konvencija pirmiausia saisto valstybes konvencijos nares.

Visgi man neteko girdėti, kad Sveikatos apsaugos ministerija, o juo labiau Vilniaus miesto savivaldybė būtų kreipusis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių ir prašiusi jo išvados, ar nepilnamečių skiepijimo iniciatyva atitinka geriausius vaiko interesus. O tai turėjo būti padaryta. .

Galima nauda didesnė už galimą žalą?

Vertinant, ar vaikų vakcinacija nuo COVID-19 atitinka geriausius vaiko interesus, reikia neišleisti iš akių Konvencijos dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Ovjedo konvencijos). Jos 6 str. 1 d. sako, jog asmeniui, kuris yra neveiksnus duoti sutikimą, intervencija gali būti atliekama tik jo ar jos tiesioginiam labui.

Iš to, kas skelbiama viešai, akivaizdu, jog vaikų vakcinacijos tikslas yra ne vaiko sveikata, bet COVID-19 infekcijos kontrolė. Argumento, jog tai reikalinga ir vaikų sveikatai, mokslas nepatvirtina. Priešingai, epidemiologiniai duomenys byloja, kad vaikai serga retai, lengvai ir su mažai liekamųjų reiškinių.

Medicinoje galioja principas, kad kiekvienos intervencijos nauda būtų didesnė nei galima žala. Esami tyrimai nerodo, kad vaikų atžvilgiu vakcinos galima nauda (susirgimo COVID-19 išvengimas) yra didesnė negu vakcinacijos galima žala (nepageidaujami reiškiniai). Per visą COVID-19 plitimo laikotarpį Lietuvoje nemirė nė vienas pacientas, jaunesnis nei 20 metų.

Taigi, kyla labai pagristų abejonių dėl Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomo vaikų skiepijimo politikos vajaus teisinio ir etinio pagrįstumo. Etine prasme ši politika yra ydinga dar ir todėl, kad vaikas negali būti priemone tikslui, kad ir labai geram, pasiekti.

.

Visos teisės saugomos ©