konstitucinis teismas

KT nutarė: reikalavimas darbuotojams testuotis neprieštarauja konstitucinei teisei į darbą

Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė nutarimą, kad Užkrečiamųjų ligų įstatyme numatytas reikalavimas darbuotojams* testuotis neprieštarauja konstitucinei teisei į darbą.

TRUMPAI:

KT narinėjo bendrybes ir nustatė tik Įstatymo normos atitikimą Konstitucijai. Su tuo mes sutinkame – įstatyme numatytas privalomas sveikatos tikrinimas kaip sąlyga realizuoti teise į darbą yra teisėtas. Tačiau KT nevertino įstatymą pandemijos metu įgyvendinusio Vyriausybės nutarimo, kuriame ir slypi visa problematika (privalomas testavimas kas 10 dienų tik neskiepytiems ar nepersirgusiems) bei tokio reguliavimo pagrįstumo ir būtinumo COVID-19 pandemijos atveju. Todėl byloje neatsakyta į klausimą, ar pandemijos metu įvestas ir realiai galiojęs reguliavimas pažeidė konstitucinę asmenų teisę į darbą. Viena iš galimų priežasčių, kodėl taip nutiko, yra Seimo narių grupės netinkamai suformuluotas skundas ir argumentacija.

STI įžvalgos dėl paskelbto nutarimo:

  1. Užkrečiamųjų ligų įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo darbuotojams privalomai pasitikrinti, ar neserga užkrečiamomis ligomis, konstitucingumo iš esmės negalima patikrinti, neišsiaiškinus šiame straipsnyje nurodytos blanketinės nuorodos į Vyriausybės nutarimą dėl darbuotojų tikrinimosi tvarkos nustatymo konstitucingumo. Taip yra todėl, kad būtent Vyriausybės nutarime, o ne minėtame įstatyme, buvo numatyta galimai antikonstitucinė nuostata, kad tokie sveikatos patikrinimai turėjo vykti ne rečiau kaip kas 10 dienų ir kad „sveikatos patikrinimai neatliekami […] darbuotojams, kurie persirgo užkrečiamąja liga arba kurie buvo paskiepyti užkrečiamosios ligos vakcina“. Tokiu atveju sveikas ir niekada nesusirgęs užkrečiamąja liga asmuo buvo atsidūręs blogesnėje teisinėje situacijoje nei šia liga persirgęs asmuo. Be to, šios žmogaus teisės ribojimo pagrįstumo (būtinumo) ir proporcingumo kontekste yra būtina kelti ir tokio „testavimosi“ dažnumo klausimą. Taigi, manytina, jog šioje konstitucinėje byloje ginčijamos žmogaus teisės į darbą ribojimo konstitucingumo neįmanoma tinkamai įvertinti, neįvertinus karantino ir ekstremaliosios situacijos paskelbimo valstybėje pagrįstumo (būtinumo), kas ateityje bet kuriuo atveju turės būti padaryta.

    KT vertino teisinio reguliavimo teisėtumą ir proporcingumą. Tačiau nebuvo vertintas teisinio reguliavimo būtinumas ir pagrįstumas. Būtinumas apskritai yra Konstitucinio Teismo jurisprudencijos „juodoji skylė“, o štai EŽTT praktikoje būtinumas kaip žmogaus teisių ribojimo sąlyga (neccessary in democratic society) yra vienas esminių elementų vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą.
  1. KT nevertino, ar taikoma priemonė (testavimas) COVID-19 pandemijos metu leidžia pasiekti siekiamų tikslų (užkirsti kelią užkrečiamosios ligos plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą).  Kitaip tariant, nevertino teisinio reguliavimo pagrįstumo, bet laikė kad jis pagrįstas per se (kaip toks). Pagrįstumas – toks teisinio vertinimo elementas, kuriam įvertinti reikalingos specialios ekspertinės žinios. O specialistų nuomonės šiuo klausimu nebuvo vienareikšmiškos. Visada kėlė abejonių reikalavimo vakcinuotis ar testuotis nauda, o šiuo atveju – kaip priemonės, mažinančios užkrečiamos ligos plitimą, veiksmingumas. Deja, KT taikė siaurą legalistinį požiūrį į žmogaus teisių ribojimo vertinimą ir nesirėmė ekspertine nuomone, ką šiuo klausimu reikėjo padaryti. 
  1. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas, ar Užkrečiamųjų ligų įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai, pasirinko vertinti ne konkrečios priemonės (testavimo) pagrįstumą, bet bendrai patį įstatyminį reikalavimą darbuotojui pasitikrinti sveikatą kaip sąlygą dirbti. Akivaizdu, jog valstybė turi teisę reikalauti, jog asmuo pasitikrintų sveikatą, kaip sąlygą realizuoti teisę į darbą. Reikalavimas darbuotojui nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga – ir teisėtas, ir teisingas. Su tuo sutinkame.

    Bet tikrasis klausimas yra kitas: ar vakcinacija ir testavimas kaip priemonė užtikrinti, jog nekiltų grėsmė kitų darbuotojų sveikatai ir saugumui, bei nebūtų platinama užkrečiamoji liga, šiuo konkrečiu COVID-19 ligos atveju yra pagrįsta. Žinant, kad šios ligos plitimas nepriklausė nuo imunizacijos statuso, t. y. ją platino tiek pasiskiepiję, tiek nepasiskiepiję asmenys, pasirinkta priemonė neleido pasiekti siekiamo tikslo – užkirsti kelią užkrečiamosios ligos plitimui ir apsaugoti asmenų sveikatą. Taigi, neleido užtikrinti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, 53 straipsnio 1 dalyje garantuojamos kitų darbuotojų teisės į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Šios aplinkybės (konkretikos) teismas nevertino.

*Užkrečiamųjų ligų įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostata „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <…> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“ neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.

© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.

NAUDINGOS NUORODOS

PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ!

[wpforms id="2329" title="false"]