Vaikas nesinaudoja (ne)galimybių pasu ir patiria patyčias. Kaip jam pagelbėti?

Išgyvename laiką, kai visuomenės susipriešinimas, neapykanta ir netolerancija pasiekė turbūt iki šiol neregėtą mastą. Patyčios iš nesiskiepijusių ar kritiškai pasisakančių apie pandemijos (ne)valdymą liejasi tiek iš didžiosios medijos, tiek iš kažkada buvusių draugų.

Skaudžiausiai jos paliečia vaikus. Šešiolikamečiai ir vyresni moksleiviai su bendraamžių, kartais ir mokytojų, patyčiomis dėl to, jog yra neskiepyti, neturi galimybių paso susiduria jau kurį laiką. Nuo gruodžio 28-osios segregacinė politika palies vaikus jau nuo dvylikos metų. Tai neišvengiamai įneš į šeimas ir bendruomenes įvairių konfliktų.

Rizikos valdymo ekspertas, psichoterapeutas Darius Radkevičius pataria, kaip elgtis tėvams, kai išsiskiria jų ir vaikų nuomonės dėl skiepų, galimybių paso ar tiesiog reikia pagelbėti patyčias patiriančiai atžalai.

Kaip elgtis, kai tėvų ir vaikų nuomonės dėl skiepijimo išsiskiria? Arba kai vaikai nori skiepytis tik todėl, kad galėtų naudotis galimybių pasu?

–  Nors teisiškai vaiku laikomas asmuo iki 18 m., medicininiu požiūriu 16 m. ir vyresnius netikslu vadinti vaikais, nes tai jau jauni suaugusieji. Prieš kokius 50 metų tokio amžiaus jaunuoliai galėdavo ir pradėdavo gyventi savarankiškai. Su jais reikia bendrauti kaip su lygiais. Paaiškinti savo argumentus ir leisti rinktis, suteikti galimybę patiems prisiimti atsakomybę už veiksmų pasekmes. Pagrindinis argumentas turėtų būti logika – jie serga lengvai, skiepo rizika galimai yra didesnė nei ligos. Rizikuoti savo sveikata dėl kitų jaunuoliai neprivalo, ypač jeigu rizikos grupės asmenys patys atsisako skiepytis. Tačiau, jei surizikuos, tai bus jų sprendimas ir jų gyvenimo problema. Privalu leisti jiems rinktis, nes kitaip padarys paslapčia.

Jeigu jūsų vaikai susiduria su mokytojų patyčiomis, tokius atvejus reikia išmokyti fiksuoti ir juos spręsti teisiniu keliu. (Sveikatos teisės instituto teisininkai gali patarti kaip.)

Jei moksleiviai susiduria su bendraamžių patyčiomis – greičiausiai šiuo atveju jie yra psichologiškai silpni, nes ant psichologiškai ir fiziškai stipraus tokiame amžiuje neužvažiuosi. Galima organizuoti debatus su moksleiviais – kas yra mokslas, kaip renkami įrodymai, kas yra žmogaus teisės, kodėl visi žmonės yra lygūs ir pan.

Nuo gruodžio 28 d. šeimos, auginančios dvylikmečius bei vyresnius vaikus, sulauks kalėdinės Vyriausybės „dovanos“ – reikalavimo vaikams naudotis (ne)galimybių pasu, jei nori pramogų, pomėgių ar laisvalaikio už mokyklos sienų. Tikėtina, kad ne vienoje šeimoje dėl to kils konfliktų. Kaip tokio amžiaus vaikams (12–16 m.) padėti išgyventi socialinį spaudimą, jei tėvų sprendimas yra kitoks nei skiepai?

–  Šioje amžiaus grupėje tikrai gali kilti konfliktas, kad ir aš „noriu būti toks, kaip kiti“. Tačiau jei šeima draugiška, labai svarbu vaikams kalbėti ne draudimais, o išsakyti savo jausmus, nuogąstavimus, rūpestį, kad jūs nerimaujate dėl jų sveikatos ar pan. Jei jūs „kovotojų“ šeima ir auginate kovotojus, galite grūdinti juos šiame „mūšio lauke“. Ypač svarbu parodyti istorines paraleles, kad mūsų protėviai visada priešinosi prievartai, kad laisvės dvasios neužgniauši. Kai carinė valdžia vertė gerti ir reikėjo mokėti baudas, jei nėjai į karčemą, vyskupas Motiejus Valančius pakėlė lietuvius į blaivybės sąjūdį; kai draudė mokytis lietuviškai, lietuviai mokėsi paslapčia ir daug entuziastingiau nei įprastai būtų mokęsi, nes tame jie matė prasmę.

Jei šeima turi lėšų, rekomenduoju vykti atostogauti ir rodyti šalis, kur nėra šio absurdo, kaip pavyzdį, ko reikia siekti gyvenime.

Taigi, atviras kalbėjimas apie savo jausmus yra pagrindinis raktas į vaiko širdį. Atvirumas svarbu tiek išsakant savo nerimą dėl šalutinio vakcinų poveikio, tiek baiminantis, jog užaugs konformistas, pilkas, bijantis žmogelis, kuriam nei pačiam laimės nematyti, nei ją įmanoma padėti kurti kitiems.

Šeimos, kuriose vienam vaikui per šešiolika, o kitam – per dvylika susidurs dar su vienu (ne)galimybių paso paradoksu. Šešiolikamečiai ir vyresni jį gali gauti tik pasiskiepiję arba atlikę mokamą testą. Moksleiviai nuo 12 iki 16 metų jį galės gauti (jei Vyriausybė nepakeis savo nuomonės) ir nemokamai testuodamiesi mokyklose. Kaip kalbėtis su vaikais apie šį absurdą, kai valstybė vieniems suteikia vienokias sąlygas, kitiems kitokias ir jokios medicininės logikos čia nėra?

–  Galėtų burtis patys tėvai, nes klasėje turėtų būti gana didelė tokių, kurie nesutinka su šiuo „Armonaitės leidimu“ gyventi įprastą gyvenimą. Susibūrę tėvai kartu su vaikais galėtų parengti diskusijas, savotiškus kritinio mąstymo užsiėmimus. Mokyklose seniai vystoma kritinio mąstymo programa sužibėtų naujomis prasmėmis. Diskusijų klausimai galėtų būti, pavyzdžiui, tokie: Kas yra mokslas? Kas yra vakcinos? Kas yra tyrimai? Kokių klaidų žmonija yra padariusi įtikėjusi nepatikrintu sprendimu? Kas yra žmogaus teisės? Ar tikrai ši pandemija prilygsta marui? Virusas raupams? Ar priimami sprendimai logiški? Kaukės, kaip jos dėvimos? Iš ko jos pagamintos? Ir taip toliau. Į šį procesą galima įtraukti mokytojus, direktorių, tegu jie duoda loginį valdžios nutarimų, kuriuos jie įgyvendina, pagrindimą. Tiesa, jokiu būdu negalima nepasiduoti sąmokslo teorijoms, nes jos yra kitas kraštutinumas. Naudokime loginius argumentus, bet kuriam protui suvokiamų priežastinių ryšių pažinimą, apsiribokite matoma ir pažįstama buitimi.

Galbūt įmanoma iš šios, rodos, beviltiškos situacijos išspausti ir kažkokį gėrio trupinėlį? Kaip?

–  Galima rinktis užimti aukos poziciją, susitaikyti ir skųstis. Kitas kelias žymiai įdomesnis – žaisti slaptos organizacijos žaidimą ir mokytis organizuoti „pogrindį“, tam atvejui, jeigu nedraugiški kaimynai nuspręs mus okupuoti. Tokiu būdu galima skatinti patriotizmą, kritinį mąstymą, skirti diktatūrines tendencijas nuo iškovotos laisvės gyventi demokratijoje.

Kaip prognozuojate, kaip tokie Vyriausybės socialiniai eksperimentai gali paveikti jaunosios kartos ateitį? Ar ir kokie potrauminiai sindromai gali išsivystyti? Kaip tai gali paveikti bendrą psichologinį klimatą visuomenėje, keisti patriotizmo sąvoką?

–  Viskas mūsų rankose. Mes galime rinktis – būti auka ar kovotoju. Bet žiūrint plačiau, linkusių kovoti visada yra mažuma. Akivaizdu, kad net tarp tų gyventojų, kurie visiškai palaiko valdžios sprendimus, ilgam įsivyraus hipochondrinės nuotaikos ir ligų (mirties) baimė. Ši pasąmoninga, nuo savęs nuslėpta, neįsisąmoninta baimė ilgai purtys mūsų visuomenę. Galiu prognozuoti įvairių chroniškų, autoimuninių ligų, kurių viena iš priežasčių yra stresas, padaugėjimą. Didelė dalis visuomenės bus neurotiška, emociškai nestabili; kita – psichopatiška, linkusi naudoti psichologinę ir fizinę prievartą. Emociškai nestabili visuomenė yra ligota, įtari, nelaiminga. Mes patyrėme, kad sovietinė priespauda ir tos santvarkos absurdai gimdė niūrų, piktą, žiaurų homosovieticus, skatino alkoholizmą, visišką nesaugumą, kai keliauti po Sovietų Sąjungą buvo nesaugu, net pavojinga apsistoti nepažįstamose vietose ar bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

Emociškai serganti tauta neturi ją vienijančios idėjos, todėl yra linkusi „išsivaikščioti“ ar lindėti virtualaus pasaulio svajose, kur kiekvienas gali tapti tokiu, kokiu svajoja būti.

Istoriškai taip susiklostė, kad mes praleidome „prozako“, „valium“ kartą, bet panašu, kad ji ateina. Gal todėl armonaitininkai taip veržiasi legalizuoti narkotikus? Jų paklausa, deja, gali stipriai šoktelėti…

Visos teisės saugomos ©

NAUDINGOS NUORODOS

PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ!

[wpforms id="2329" title="false"]