Sveikatos Teisės Institutas (STI)

EnglishLithuanianRussian
EnglishLithuanianRussian

Įrodymais pagrįstos medicinos iliuzija

Straipsnio autorių teigimu, įrodymais pagrįstą mediciną sugadino korporacijų interesai, nevykęs reguliavimas ir akademinės bendruomenės komercializavimas.

Įrodymais pagrįstos medicinos atsiradimas buvo paradigminis pokytis, kuriuo medicinai siekta suteikti tvirtą mokslinį pagrindą. Tačiau šios naujos paradigmos pagrįstumas priklauso nuo patikimų klinikinių tyrimų duomenų, kurių didžiąją dalį atlieka farmacijos pramonė ir apie kuriuos pranešama pasitelkiant aukšto rango mokslininkų vardus. Viešai paskelbus lig tol buvusius konfidencialius farmacijos pramonės dokumentus, medicinos bendruomenė gavo vertingų žinių apie tai, kokiu mastu pramonės remiami klinikiniai tyrimai yra klaidingai pateikiami.[1][2][3][4] Kol ši problema nebus išspręsta, įrodymais pagrįsta medicina liks iliuzija.

Filosofo Karlo Popperio iškelta kritinio racionalizmo filosofija gynė mokslo vientisumą ir jo vaidmenį atviroje, demokratinėje visuomenėje. Tikrai sąžiningas mokslas būtų toks, kurį praktikuojantys specialistai stengtųsi neprisirišti prie savo puoselėjamų hipotezių ir rimtai vertintų griežčiausių eksperimentų rezultatus.[5] Tačiau korporacijos, kuriose finansiniai interesai yra svarbesni už bendrąjį gėrį, kelia grėsmę šiam idealui. Medicinoje iš esmės dominuoja kelios labai didelės farmacijos bendrovės, kurios konkuruoja dėl rinkos dalies, tačiau veiksmingai vienijasi siekdamos šią rinką išplėsti. Laisvosios rinkos šalininkai džiaugėsi trumpalaikiu biomedicininių tyrimų skatinimu dėl privatizacijos, tačiau nenumatytos ilgalaikės pasekmės medicinai buvo skaudžios. Duomenų ir žinių laikymas privačiose rankose truko mokslo pažangai, nes pramonė slepia neigiamus tyrimų rezultatus, nepraneša apie nepageidaujamus reiškinius ir nesidalija pirminiais duomenimis su akademine mokslinių tyrimų bendruomene. Pacientai miršta dėl neigiamo komercinių interesų poveikio mokslinių tyrimų darbotvarkei, universitetams ir reguliavimo institucijoms.

Farmacijos pramonės atsakomybė akcininkams reiškia, kad pirmenybė turi būti teikiama hierarchinėms galios struktūroms, lojalumui produktui ir viešųjų ryšių propagandai, o ne moksliniam sąžiningumui. Nors universitetai visuomet buvo elitinės institucijos, paveikios įtakai per finansinę paramą, jie nuo seno pretendavo būti tiesos sergėtojais ir visuomenės moraline sąžine. Tačiau susidūrę su nepakankamu vyriausybės finansavimu, jie perėmė neoliberalų rinkos požiūrį ir ėmė aktyviai siekti farmacijos finansavimo komercinėmis sąlygomis. Dėl to universitetų padaliniai tampa pramonės instrumentais: kompanijoms kontroliuojant mokslinių tyrimų darbotvarkę bei rašant medicininių žurnalų straipsnius kitų autorių pavardėmis (ghostwrite), akademikai tampa komercinių produktų reklamos agentais.[6] Kai su pramonės ir akademinės bendruomenės partneryste susiję skandalai nuskamba populiariojoje žiniasklaidoje, pasitikėjimas akademinėmis institucijomis mažėja, o atviros visuomenės vizija išduodama.

Pelno siekiantis universitetas taip pat kenkia akademinės lyderystės sampratai. Dekanai, į vadovų postus paskirti dėl svarbaus indėlio į savo disciplinas, kai kur buvo pakeisti lėšų rinkėjais ir akademiniais vadybininkais, priverstais įrodinėti savo pelningumą arba demonstruoti, kaip gali pritraukti rėmėjus iš verslo srities. Medicinoje tie, kurie sėkmingai dirba akademinėje srityje, gali tapti pagrindiniais nuomonės formuotojais, kurių karjera gali plėtotis dėl pramonės teikiamų galimybių. Potencialūs viešosios nuomonės formuotojai atrenkami remiantis sudėtinga kompanijų vykdoma profiliavimo veikla. Pavyzdžiui, gydytojai atrenkami pagal tai, kokią įtaką jie daro kitų gydytojų receptų skyrimo įpročiams.[7] Pramonės atstovai nuomonės formuotojų ieško dėl šios įtakos ir prestižo, kurį įmonės prekės ženklui atneša nuomonės formuotojų priklausymas universitetui. Nuomonės formuotojai pristato kompanijų tyrimų rezultatus medicinos konferencijose ir tęstinio medicininio mokymo kursuose būdami apmokamais farmacijos kompanijų patariamųjų tarybų ir pranešėjų biurų nariais. Užuot veikę kaip nepriklausomi, nesuinteresuoti mokslininkai ir kritiškai vertinę vaisto veiksmingumą, jie tampa tuo, ką rinkodaros vadovai vadina „produkto ambasadoriais“.

Ironiška, bet atrodo, kad industrijos remiami nuomonės formuotojai naudojasi daugeliu akademinės laisvės privalumų, nes juos už nuomonės reiškimą remia jų universitetai, industrijos atstovai ir žurnalų redaktoriai, net jei ta nuomonė neatitinka realių įrodymų. Kol universitetams nepavyksta išvengti dėl tokio bendradarbiavimo kylančio mokslo iškraipymo, būtent industrijos kritikus atmeta akademiniai žurnalai, jiems grasinama teisiniais ieškiniais ir jų akademinių karjerų sužlugdymu.[8]

Būtent šios nelygios sąlygos rūpėjo Popperiui, kai jis rašė apie mokslo komunikacijos priemonių slopinimą ir kontrolę.[9] Mokslo objektyvumui ir nešališkumui skatinti skirtų institucijų (pavyzdžiui, valstybinių laboratorijų, nepriklausomų mokslinių periodinių leidinių ir kongresų) išsaugojimas visiškai priklauso nuo politinės ir komercinės galios malonės; asmeninis interesas visada bus svarbesnis už įrodymų racionalumą.[10]

Reguliavimo institucijos gauna finansavimą iš pramonės ir, norėdamos patvirtinti vaistus, remiasi pramonės finansuojamais ir atliktais tyrimais, daugeliu atvejų nematydamos pirminių duomenų. Kaip galime pasitikėti sistema, kurioje farmacijos bendrovėms leidžiama „pačioms atlikti namų darbus“, užuot leidus nepriklausomiems ekspertams ištirti jų produktus pagal valstybinę reguliavimo sistemą? Mažai tikėtina, kad abejingos vyriausybės ir užgrobtos reguliavimo institucijos inicijuos būtinus pokyčius tam, kad moksliniai tyrimai būtų visiškai pašalinti iš pramonės, o leidybos modeliai – priklausantys nuo pajamų, gaunamų už perspausdinimą, reklamą ir rėmimą – išvalyti.

Siūlome šias reformas:

  • išlaisvinti reguliavimo institucijas nuo farmacijos bendrovių finansavimo;
  • apmokestinti farmacijos bendroves, kad jos galėtų viešai finansuoti nepriklausomus bandymus;
  • bene svarbiausia – anoniminius atskirų pacientų lygmens tyrimų duomenis kartu su tyrimų protokolais skelbti tinkamai prieinamose interneto svetainėse, kad trečiosios šalys, pačios paskirtos arba užsakytos sveikatos technologijų agentūrų, galėtų griežtai įvertinti metodiką ir tyrimų rezultatus.

Atlikus būtinus tyrimų sutikimo formų pakeitimus dalyviai galėtų reikalauti, kad tyrėjai užtikrintų laisvą prieigą prie duomenų. Atviras ir skaidrus duomenų skelbimas atitinka mūsų moralinę pareigą tyrimo dalyviams – realiems žmonėms, kurie dalyvavo rizikingame gydyme ir turi teisę tikėtis, kad jų dalyvavimo rezultatai bus naudojami laikantis mokslinio tikslumo principų. Pramonės atstovų susirūpinimas dėl privatumo ir intelektinės nuosavybės teisių neturėtų turėti įtakos.

[1] Steinman MA, Bero LA, Chren MM, Landefeld CS. Narrative review: the promotion of gabapentin: an analysis of internal industry documents. Ann Intern Med2006; 145:284-93.

[2] Mukherjee D, Nissen SE, Topol EJ. Risk of cardiovascular events associated with selective COX-2 inhibitors. JAMA2001; 286:954-9.

[3] Doshi P. Pandemrix vaccine: why was the public not told of early warning signs? BMJ 2018; 362:k3948.

[4] Jureidini J, McHenry L, Mansfield P. Clinical trials and drug promotion: Selective reporting of Study 329. Int J Risk Saf Med2008; 20:73-81.

[5] Popper K. The Logic of Scientific Discovery.Basic Books, 1959.

[6] Bok D. Universities in the Marketplace: The Commercialization of Higher Education.Princeton University Press, 2003.

[7] IntraMed. Criteria Used to Develop Influence Score. 2008.

[8] Schafer A. Biomedical conflicts of interest: A defense of the sequestration thesis—Learning from the cases of Nancy Olivieri and David Healy. Journal of Medical Ethics. 2004;30:8-24.

[9] Popper K. The Poverty of Historicism.Routledge, 1961: 154-5.

[10] Howick J. Exploring the asymmetrical relationship between the power of finance bias and evidence. Perspect Biol Med2019; 62:159-87.

Autoriai: Robinsono mokslinių tyrimų instituto (Adelaidės universitetas) mokslinių tyrimų vadovas dr. Jon Jureidini ir Kalifornijos valstybinio universiteto Nortridže profesorius emeritas Leemon B. McHenry.

© Visos autorių teisės priklauso Sveikatos teisės institutui. Be Sveikatos teisės instituto atskiro leidimo draudžiama skelbti, atgaminti, platinti ar bet kokiu kitu būdu panaudoti šią informaciją.