COVID-19 pandemija sukėlė pasaulinę sveikatos krizę, vien Kanadoje nusinešusią daugiau nei 27 tūkst. gyvybių. Laimei, greitai sukurtos veiksmingos vakcinos žymiai sumažino viruso keliamą pavojų, net atsiradus „Delta“ variantui. Kai kuriose Kanados provincijose – Kvebeke, Britų Kolumbijoje ir neseniai Ontarijuje – buvo įvesti vakcinacijos pasai. Jų įgyvendinimui federalinė vyriausybė skyrė 1 mlrd. Kanados dolerių. Asmenys, norėdami gauti „nebūtinas“ paslaugas, privalės parodyti skiepijimo statusą. Nors tuo siekiama padidinti suaugusiųjų skiepijimą, svarbu apsvarstyti, ar tikslas pateisina priemones.
1. Kokie yra ketinimai ir kokie galutiniai tikslai?
Vakcinacijos pasai gyventojams užkrauna didelę naštą. Sistemai išlaikyti bus naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, o įmonės, kurios ir padengs pasų įdiegimo ir priežiūros išlaidas, galės būti baudžiamos dėl tvarkos nesilaikymo. Neaišku, ar padidės vakcinacijos lygis tarp nepasiskiepijusių ar prasirgusių, bet neįgavusių imuniteto. Be to, neaišku, ar vakcinacijos pasai paveiks tuos asmenis, kuriems susirgti sunkia ligos forma rizika yra didžiausia: tiesiogiai, kai padidėja vakcinuotų asmenų skaičius, arba netiesiogiai, kai sumažėja hospitalizacijų arba mirties atvejų (ypač tose grupėse, kurias sunku pasiekti). Skubėdamos diegti šią sistemą vyriausybės nenustatė, kaip bus vertinamas šios priemonės veiksmingumas, o tai reiškia, kad nėra aiškaus plano, kada paso naudojimą sumažinti, todėl ši programa gali tęstis metų metus. Įvedus vakcinacijos pasus, gali kilti noras įtraukti kitus sezoninius virusus, taip vis didesnę visuomenės dalį atribojant nuo „nebūtinų“ paslaugų..
2. Ar vakcinacijos pasai apsaugo nuo užsikrėtimo?
Tikriausiai ne. Naujausi duomenys rodo, kad per šešis mėnesius skiepai užsikrėtimą sumažina apie 50 proc. Skiepai gali padėti sulėtinti viruso plitimą, tačiau jie nepadės pasiekti populiacijos imuniteto, kokį suformuoja, pavyzdžiui, skiepai nuo tymų. Vakcinacijos pasas suteikia klaidingą saugumo jausmą paskiepytiems asmenims, kurie jaučiasi užtikrinti, kad negali užsikrėsti ar perduoti viruso. Tyrimų duomenys rodo, kad skiepai žymiai sumažina sunkių ligos atvejų skaičių ir mirties riziką. Jei vakcinacijos paso tikslas – užtikrinti apsaugą paskiepytiems asmenims, tuomet pasas nuvertina vakcinos suteiktą apsaugą ir tuo pačiu pernelyg pasitikima, jog vakcina apsaugos nuo viruso perdavimo. Vakcinacijos pasas, kuris draudžia „nebūtinas“ paslaugas, nepaveiks tų pramonės šakų, kur sergamumas buvo didžiausias, kaip pavyzdžiui sandėliai ir gamyklos. Veiksmingesnės būtų specialios priemonės, kurios galėtų būti pritaikytos aukštos rizikos darbo vietose, taip pat mobilūs vakcinacijos centrai, reguliarūs tyrimai, užtikrintas darbo užmokestis tiems, kuriems pasireiškia simptomai ar dirbantiems didelės rizikos zonose.
3. Kokios vakcinacijos pasų logistikos problemos?
Pilnai pasiskiepiję asmenys taip pat gali negauti „nebūtinų“ paslaugų, jei neturi spausdintuvo ar išmanaus telefono arba jei pamiršo dokumentą namuose. Ši sistema ypač paveiks vargingai gyvenančius asmenis, benamius, asmenis su sutrikusiu vystymusi ar kenčiančius nuo psichinių sutrikimų. Imigrantams gali nepripažinti skiepų, atliktų kitoje šalyje, ir siūlyti pasiskiepyti dar kartą. Įmonės negalės teikti paslaugų lojaliems klientams ir taip praras pajamas, kurių ir taip neteko per ilgus priverstinio karantino mėnesius. Be to, išaugs įvairių paslaugų tiekėjų (pavyzdžiui, gydytojų, religinių lyderių), kurie tvirtins asmenų skiepijimo statusą ar suteiks išimtis nesiskiepyti, darbo krūvis.
4. Kokios gali būti nenumatytos pasekmės?
Pakalbėkime apie sporto klubų, kurie priskirti „nebūtinoms“ paslaugoms, pavyzdį. Vienas iš didžiausių rizikos veiksnių susirgti sunkia COVID-19 ligos forma yra nutukimas. Daugelis žmonių, ypač žiemos mėnesiais, lanko sporto klubus, kad galėtų užsiimti fizine veikla ir palaikytų tinkamą kūno svorį. Galbūt gyvenantys daugiabučiuose neturi galimybės mankštintis gamtoje. Todėl uždraudus jiems lankytis sporto salėse, ribojamas jų fizinis aktyvumas, o tai savo ruožtu prisideda prie nutukimo didėjimo ir didesnės rizikos susirgti sunkia ligos forma. Ironiška, kad neįleisdami nevakcinuotų žmonių į socialines institucijas, mes rizikuojame jog jie būriuosis už šių institucijų ribų. COVID-19 plinta per socialinius kontaktus, o tai reiškia, kad šie veiksmai gali padidinti infekcijos plitimą tarp neskiepytų žmonių ir sukelti neigiamus padarinius.
5. Kodėl žmonės nesiryžta skiepytis?
Turbūt lengviausia nenorinčius skiepytis tiesiog pripažinti sąmokslo teoretikais ir savanaudžiais, tačiau tai yra netiesa. Neskiepyti asmenys dažniausiai priklauso žemesnei socialiniai klasei, yra prastesnėje ekonominėje padėtyje, priklauso etninėms mažumoms, taip pat daugelis iš jų yra vaikai. Daugelis mažumų turi pagrįstų priežasčių nepasitikėti medicinos įstaigomis dėl patirto rasizmo. Kiti neturi laiko pasiskiepyti – negali pasiimti laisvos dienos vakcinavimui ar patyrus šalutinius poveikius po vakcinos. Reikia suprasti, kad vakcinacijos pasai gali turėti nenumatytą galimą poveikį sveikatai tam tikroms gyventojų grupėmis, ir kad būtina dėti pastangas skiepyti šias populiacijas pagarbiai, prieinamai ir prasmingai. Bene didžiausias vakcinacijos pasų trūkumas – natūralaus imuniteto nepripažinimas. Tie, kurie yra prasirgę, gali nenorėti skiepytis. Šį įsitikinimą patvirtina naujausi duomenys, kad natūralus imunitetas toks pat patikimas ar net patikimesnis už vakcinos sukeltą imunitetą. Jei tai tiesa, kodėl mes atmetame tuos, kurie turi ilgalaikę apsaugą? Be to, nepripažindami natūralaus imuniteto, galime sustiprinti farmacijos įtaką politikai.
6. Ar vakcinacijos pasai yra etiška priemonė?
Vienas svarbiausių medicinos etikos principų yra autonomija, kuri reiškia, kad individas turi teisę nuspręsti, ką daryti su savo kūnu. Turintys lėtinių ligų gali atsisakyti skiepytis bijodami būklės pablogėjimo. Net labai gerai informuotas asmuo negali duoti informuoto sutikimo, jei jo „pasirinkimas“ yra priverstinis. Vakcinacijos pasas verčia asmenį „rinktis“ skiepus arba netekti darbo ir būti atskirtam nuo visuomenės. Asmuo išprievartaujamas sutikti. Nors populiacijos duomenys rodo, kad vakcinos yra saugios, šalutinių poveikių pasitaiko. Kaip reaguosime, kai dvejojantys asmenys, patyrę rimtus šalutinius vakcinų poveikius, tvirtins, kad jie „nepasirinko“ skiepų? Praradę pasitikėjimą medicina, žmonės gali pradėti vengti medicinos paslaugų, nepasitikėti gydytojų sprendimais, dėl ko gali pablogėti jų sveikata. Kanada pasiekė ir viršijo nemažai nusistatytų vakcinacijos tikslų, pasiūlė apsaugą tiems, kuriems gresia didžiausias pavojus, todėl šiuo metu turėtume dėti visas pastangas, kad išlaikytume pacientų autonomiją ir juos nukreiptume atvirumu, o ne atskirtimi. Vykdant visuomenės sveikatos intervencijas reikia atsižvelgti ne tik į esamą grėsmę, bet ir į neigiamą poveikį, kuris gali atsirasti dėl mūsų veiksmų. Vakcinacijos pasų įvedimas kelia grėsmę individo autonomijai ir prieštarauja visuomenės normoms. O neturint apibrėžtų matavimo vienetų veiksmingumui įvertinti, marginalizuotos visuomenės grupės bus ir toliau izoliuojamos. Pandemijos metu mes paaukojome labai daug, bet kartu pasiekėme stulbinamos vakcinavimo sėkmės. Po ilgos ir vienišos kovos turime prisiminti, kad su pandemija turime kovoti visi kartu, todėl dabar labiau nei bet kada turime susivienyti kaip visuomenė.
Visos teisės saugomos ©
