Sveikatos teisės institutas gavo prašymą pakomentuoti privataus asmens gautą Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – SAM) atsakymą dėl privalomo darbuotojų testavimo ir išlaidų kompensavimo.
Kadangi klausimų apie testavimo apmokėjimą gauname dažnai, pakomentuosime SAM pateiktą teisės aktų išaiškinimą, o taip pat pateiksime savo nuomonę apie tai,
- kam tenka pareiga kompensuoti darbuotojo periodinių patikrinimų išlaidas ir
- kokie darbuotojų atliekami periodiniai sveikatos tikrinimo testai apskritai yra tinkami.
Žemiau skelbiame SAM atstovės paaiškinimą:
Dėl testavimo išlaidų atlyginimo pareigos.
Sveikatos teisės instituto nuomone, SAM atstovė neteisingai teigia, kad „<…> teisės aktai neįpareigoja darbdavių kompensuoti darbuotojų testavimo išlaidų“. Savo poziciją SAM atstovė grindžia sveikatos apsaugos ministro sprendimais.
Tačiau darbuotojo sveikatos bei jos patikrinimų klausimai reglamentuojami ne tik minėtais sveikatos apsaugos ministro sprendimais, tačiau ir aukštesnės galios teisės aktais – įstatymais.
Pavyzdžiui, LR Darbo kodekso 158 str. 4 dalyje numatyta:
„Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.“
LR Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 str. 7 dalyje numatyta:
„Išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už sveikatos patikrinimams sugaištą laiką apmoka darbdavys, o už sveikatos patikrinimą prieš pradedant dirbti – darbuotojas, jeigu kituose įstatymuose nenumatyta kitaip. Darbuotojų, dirbančių ar vykdančių veiklą, nurodytą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąraše, ir darbuotojų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, finansuojami valstybės biudžeto lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka.“
Visa tai reiškia, kad darbdavys apmoka darbuotojui už bet kokius privalomus periodinius sveikatos patikrinimus, nes tai yra jam nustatyta įstatyminė pareiga. O tuos periodinius sveikatos patikrinimus, kuriuos reikia atlikti dėl COVID-19, turi finansuoti valstybė. Tai yra, valstybė turi finansuoti darbdavius, kad šiems būtų kompensuotos išlaidos, kurias jie patyrė apmokėdami sveikatos patikrinimo išlaidas darbuotojams.
SAM atstovė cituoja ministro sprendimus, tačiau svarbu pažymėti, kad Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas nustato, jog darbuotojų sveikatos patikrinimo tvarką nustato Vyriausybė, o ne sveikatos apsaugos ministras.
Konstitucinis Teismas (toliau – KT) yra konstatavęs ir tai, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti (inter alia KT 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas, 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas). Įstatymo formuluotė „Vyriausybės nustatyta tvarka“ reiškia, kad nurodytą tvarką turi nustatyti pati Vyriausybė ir kad tvarkos nustatymo ji negali pavesti jokiai kitai institucijai (KT 2001 m. spalio 30 d., 2018 m. balandžio 27 d. nutarimai).
SAM atstovė savo atsakyme mini du sveikatos apsaugos ministro patvirtintus sprendimus:
- 2021-06-09 sprendimas Nr. V-1365 „Dėl ėminių iš seilių PGR tyrimams dėl Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) nustatymo paėmimo ir ištyrimo“;
- 2020-05-29 sprendimas Nr. V-1336 „Dėl tyrimų dėl Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos)“.
Remiantis šiais sprendimais SAM teigia, jog seilių PGR tyrimai galės būti apmokami valstybės lėšomis tik tais atvejais, kai asmuo turi anatominių pakitimų arba yra nustatyta patologija, dėl kurios ėminio paėmimas iš nosiaryklės ar nosies landų yra negalimas. Galima suprasti, kad visais kitais atvejais, t. y. asmenims neturint pateisinamų priežasčių, kodėl PGR tyrimo jiems negalima atlikti iš nosies landų (patologijos ir pan.), PGR seilių tyrimai turės būti apmokami pačių asmenų lėšomis ir valstybė to nekompensuos.
Tačiau pritaikant šį SAM atstovės atsakymą darbuotojo, kuris privalomai turi testuotis, atvejui, reikia pažymėti, kad nei joks įstatymas, nei joks Vyriausybės nutarimas nenustato, kad testuojantis darbuotojui atlyginamos tik tos išlaidos, kurios patirtos atliekant mums įprastai žinomą PGR testą iš nosies landos.
Vyriausybės nutarimu patvirtintoje darbuotojų sveikatos tikrinimo tvarkoje (kuri patvirtinta 1999-05-07 nutarimu Nr. 544) nenurodyta, kokios rūšies tyrimai apskritai turi būti atliekami darbuotojams. Kaip ir nenurodyta, kad sveikatos apsaugos ministrui yra deleguojama tą tvarką detalizuoti ar nustatyti. Kita vertus, Vyriausybė net ir negalėtų sveikatos apsaugos ministrui deleguoti darbuotojų sveikatos tikrinimo tvarkos tvirtinimo (detalizavimo) dėl anksčiau nurodyto argumento – įstatymas šią tvarką pavedė nustatyti Vyriausybei. Tai nedviprasmiškai nustatyta LR Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 str. 1 dalyje:
„<…> darbuotojų tikrinimosi tvarką nustato Vyriausybė.“
Iš to, kas pasakyti, galima daryti išvadą, jog Vyriausybei nenustačius, kokie konkrečiai testai gali būti atliekami vykdant pareigą darbuotojui periodiškai testuotis, reikėtų laikytis pozicijos, kad norint dirbti darbą, kuriame reikia periodiškai tikrintis sveikatą, tinka bet kokie oficialūs ir praktikoje taikomi medicininiai testai COVID-19 ligai nustatyti (PGR testai iš nosiaryklės ar seilių, ar greitieji antigeno testai, atlikti laboratorijoje). Kaip minėta anksčiau, už tokių periodiškai atliekamų testų atlikimą darbuotojui turi kompensuoti darbdavys, kuris savo ruožtu turi teisę reikalauti, kad jo patirtos išlaidos būtų kompensuojamos valstybės lėšomis.
Pastaba: Šis išaiškinimas yra nuomonė, paremta asmenine Sveikatos teisės instituto ekspertų teisine patirtimi. Ji nereiškia, jog teisme, konkrečioje byloje, negalėtų būti pateikiamas kitoks teisės normų išaiškinimas.
Visos teisės saugomos ©
